Europos Sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos

The present article analyses the issues of the legal definition of the European Union. It has been noticed a while ago that the EU has outgrown the “gown” of a typical international organisation and that it has acquired some features specific to a State-like entity. It is no coincidence that some authors accentuate that the EU is a specific, unconventional international organisation, some – that it is an entity, very similar to a State (an incomplete federation, a post-modern State), others, not being satisfied with the traditional distinction between an international organisation and a State, are trying to develop the third category, calling the EU sui generis organisation or supranational organisation. The arguments concerning the EU model of integration continue even after the Treaty of Lisbon entered into force. Not being able to fit this legal phenomenon into the usual typological scheme we need to consider the development of a new theory enabling to define the new phenomenon. The definition of this kind of category meets several obstacles: it is a unique legal phenomenon, it is constantly changing and, furthermore, the hybrid nature of the Union induces to qualify the EU following either the criteria of international or of national constitutional law while elaborating the abovementioned synthetic category. Almost six decades of development of the EU allow claiming that the EU is firstly a community of the integration of the European countries, and it has proven its vitality. The idea of integration is the junction of all the elements specific to the EU. Therefore, the conception of the organisation of integration would be the most appropriate to describe the synthesis of different elements of the EU. The recognition of the EU as a supranational or as a sui generis organisation does not constitute the basis of this synthesising junction. These are only the derivatives of the junction. We should firstly consider EU law as integration law. That is the essential quality of this legal entity. The essence and uniqueness of this integrating organisation is especially reflected by the interaction between the Organisation and the States that constitute it. The qualification of the abovementioned interaction is one of the tasks of the legal definition of the EU.Straipsnyje nagrinėjamos Europos Sąjungos teisinio kvalifikavimo problemos. Jau kadaise pastebėta, kad ES išaugo įprastinės tarptautinės organizacijos „rūbą“, kad ji įgijo kai kurių valstybiniam dariniui būdingų bruožų. Neatsitiktinai vieni autoriai akcentuoja, kad ES – specifinė ar netradicinė tarptautinė organizacija, kiti – darinys, labai panašus į valstybę (dalinė federacija, postmoderni valstybė), treti, nesitenkindami tradicine tarptautinės organizacijos-valstybės skirtimi, bando formuoti trečią kategoriją, įvardydami ES kaip sui generis organizaciją ar supranacionalinę organizaciją. Ginčai dėl ES integracinio modelio esmės tęsiasi ir įsigaliojus Lisabonos sutarčiai. Nepajėgiant teisinės tikrovės reiškinio „įsprausti“ į įprastą tipologinę schemą, reikia galvoti apie naujos kategorijos, leidžiančios išskirti naują reiškinį, įtvirtinimą. Formuojant tokią kategoriją susiduriama su keliomis kliūtimis: toks reiškinys kol kas vienintelis, jis nuolat kinta, be to, hibridinė susivienijimo prigimtis, net ir formuojant sintetinę kategoriją, skatina ES vertinti arba pagal tarptautinės teisės, arba pagal nacionalinius konstitucinius kriterijus. Beveik šeši ES raidos dešimtmečiai leidžia teigti, kad ES yra visų pirma Europos šalių integracijos bendrija, įrodžiusi savo gyvybingumą. Integracijos idėja – visų ES būdingų elementų jungtis, todėl šiam susivienijimui būdingai įvairiakilmių elementų sintezei apibūdinti regioninės integracijos organizacijos koncepcija tiktų labiausiai. Nei supranacionalumas, sui generiškumas ar federaciniai aspektai nėra tokios sintetinančios jungties pagrindas, tai – tik šios jungties išvestinės. Ir į ES teisę turime pirmiausia žvelgti kaip į integracijos teisę, tai esminė šios teisinės tvarkos charakteristika. Integracinės organizacijos esmė ir specifika ypač atsiskleidžia per jos sąveiką su ją sudarančiomis valstybėmis. Tokios sąveikos atskleidimas – vienas iš ES teisinio kvalifikavimo uždavinių