Kultūrinė polifonija Jono Juškaičio eilėraščiuose

Straipsnyje analizuojami du Jono Juškaičio eilėraščiai: „Rankų darbai išdils...“ bei „Šypsena krintančiai žvaigždei“. Modernios lyrikos eilėraštis savyje dažnai akumuliuoja kelis tekstus. Jų atviras ar paslėptas citavimas formuoja eilėraščio prasmines struktūras, lemia meninę gyvybę. Citatos gali būti įvairios – sentencija, dainos fragmentas, giesmės nuotrupa. Mito, kultūros ir religijos vaizdiniai – taip pat citatos, tik kito lygmens. Eilėraščiuose siekiama atpažinti šiuos skirtingus tekstus ir priartėti prie poeto meninio pasaulio. Pirmojo eilėraščio tekste identifikuojami trys svetimų tekstų – lotyniškos sentencijos, liaudies dainos, patarlės – fragmentai. Teksto prasmei svarbiausias dainos tekstas yra dekonstruojamas, cituojamos skirtingų posmų eilutės. Dainoje regimą vyksmą eilėraštyje atitinka išnykusių vaikystės namų reminiscencijos ir jų besiilginčio subjekto būsena. Antrajame eilėraštyje svarbi trejopai – kaip euforinė būsena, praeinamybė ir regimybė – atsiskleidžianti sapno būsena, su kuria subjektas sieja savo patirtį. Kūryba ir galimybė pasinerti į sapnų būtį yra svarbiausi subjekto vertės objektai. Iš abiejų eilėraščių analizės ryškėja keletas bendrumų. Du skirtingu laiku parašytus Juškaičio eilėraščius jungia tematika – pasaulio pavidalų praeinamumas, mirties visuotinumas, pasaulio pabaigos nuojauta. Kultūros vaizdiniai yra giliai įsiskverbę į meninių vaizdų struktūrą, lemdami daugiaklodę refleksiją, sudėtingą pasaulio regėjimo ir išgyvenimo būdą. Aliuzijos į pasaulinę ir į lietuvišką kultūrą formuoja asociacijų žaismą, elipses, nutylėjimus, minties šuolius