Poezija: etninės tradicijos nuostatos

Straipsnių cikle, remiantis literatūros kūrėjų, kritikų ir teoretikų įžvalgomis, aptariama kraštiečių Henriko Algio Čigriejaus ir Jono Strielkūno poezija. Prie literatūrologės V. Balsevičiūtės įvardintos poetų žemininkų refleksijos – etinės, kultūrinė, socialinės ir egzistencinės – straipsnio autorius prideda dar vieną – etninės tradicijos refleksiją, kurios, autoriaus teigimu, daugelio šio krašto poetų kūryba ir asmeninė laikysena prašyte prašosi. Savaimingai, neprikišamai, o vis dėl to tvirtai jų kūryboje įšaknydinta gimtojo Lietuvos šiaurės krašto būtis. Ne vieną šių poetų knygą įmanoma perskaityti kaip šio krašto monografiją, kurioje telpa viskas – nuo vietos geologinės sąrangos iki tarmės, liaudies kūrybos ypatumų. Begaliniu prisirišimu prie tėvynės, gimtinės išsiskiria Čigriejus. Per visas septynias eilėraščių knygas jis, atrodytų, nėra kojos iškėlęs iš savo gimtojo Vidugirio. Strielkūnas pirminį gamtiškumą, tokį stiprų Čigriejaus kūryboje, atviriau verčia į kultūros kalbą. Jo poetiniai (pasąmoniniai) prisiminimai ne taip tiesiogiai įvardinami, aktyviau transformuojami (neretai baladiškai) ir apibendrinami. Kad ir panašios pasaulėjautos abu poetai, jos raiška vieną nuo kito kiek atitolina, tačiau esminiai kūrybos akstinai lieka tie patys, kilę iš vaikystės savajame Šiaurės Lietuvos krašte, iš jo etninės tradicijos . Strielkūnas artimesnis liaudies lyrikai, dainoms, baladėms, jo poezija muzikalesnė, tuo tarpu Čigriejaus kūrybinė pasaulėjauta labiau linkusi į pasakojamuosius ir smulkiuosius tautosakos žanrus, o poezija grįsta šnekamosios kalbos intonacijomis.The series of articles discuss the poetry of Henrikas Algis Čigriejus and Jonas Strielkūnas according to the insights by writers, critics and theorists. Next to cultural, social and existential reflections about the previously mentioned poets by the literature scientist V. Balsevičiūtė, the author adds one more reflection of ethnic tradition that, according to the author, is needed by many writings by poets from that region and personal attitude. The existence of the northern Lithuanian region in their writings is self-contained, not forceful, but it still has strong roots. More than one book by the poets can be read as a monograph for the region, and everything is added to it - from geological structure to dialect, peculiarities of folk art. Čigriejus stands out for his immense connection to his homeland. It seems throughout all sever poetry books that he has never left his native Vidugiris. Strielkūnas more openly translates primal naturalness, which is just as strong is in writings by Čigriejus, to the language of culture. His poetic (subconscious) memories are not as directly stated, they are more actively transformed (quite often to ballads) and generalized. Even though both poets have similar worldviews, its resolution separates them, but the essential factor of their writing remain the same, and they have emerged from childhoods in their Western Lithuania, from its ethnic tradition. Strielkūnas is closer to the folk lyrics, songs, ballads, his poetry is more musical, while the artistic worldview in poetry by Čigriejus leans more towards descriptive and smaller genres of folklore, and his poetry is based on intonations of the spoken language