Narrative of the legends by Nelė Mazalaitė

Straipsnyje nagrinėjamas išeivijos prozininkės Nelės Mazalaitės literatūrinių legendų pasaulis. Literatūrinė legenda, išaugusi iš liaudies kūrybos klodų, paveldėjo iš folkloro tam tikrus specifinius turinio bruožus. Tokiose legendose, išlaikiusiose ypatingai glaudžius ryšius su folkloru, galima pastebėti vaizduojamojo pasaulio elementų sistemingumą, tačiau, kad ir kaip būtų išplėtotas siužetas, jo vaidmenį riboja dramatizmas ir lyrizmas, realistiškumo ir romantizmo mišinys. Daugiausia dėmesio skiriant rinkiniui „Legendos apie ilgesį“ (1948), straipsnyje aptariamos lyrinių ir draminių pradų jungtys bei realistinių ir romantinių elementų darna, lemianti legendų pasakojimo ypatumus. Mazalaitės legendose, kurios grįstos tegu ir transformuota istorine medžiaga, dominuoja ne istorinių įvykių vaizdavimas, o atskiro žmogaus dvasinės būsenos, tautos likimo atskleidimas, išaukštinant meilę ir ištikimybę tėvynei. Istorinę medžiagą autorė apgaubia neįprastais elementais, įvairiais simboliais, alegorijomis. Pasakiški motyvai pirmiausia tarnauja kaip priemonė veikėjų vidinio gyvenimo dramatizmui išreikšti, o kartu yra ir kaip savotiška forma, padedanti atskleisti kitokį rašytojos mąstymo ir pasakojimo būdą. Todėl Mazalaitės legendos interpretuojamos kaip meninės vaizduotės išlaisvinimas, kaip kitoks tikrovės vaizdavimo būdas, kurio svarbiausi bruožai yra metaforiškas realybės suvokimas ir atspindėjimas bei simbolinis apibendrinimas.Focusing on the collection "Legendos apie ilgesį" (The Legends of Longing), the article discusses the connections of the lyric and dramatic principles and the harmony of the realistic and romantic elements. The thesis claims that Nelė Mazalaitės legends, balancing between reality and fairy tale, reveal fragmentary images or realia, which play only a minor role. The writer concentrates on an exeptional situation that determines a mysteriously sad and nostalgic atmosphere of her pieces of writing. The tension of the inner experiences replaces the dramatic character of external events. Mazalaitė has successfully merged the external and inner drama by employing the contrasting nuances of the past and the present. Her legends raise the problems of the society, a separate people, and even the whole humanity. The legends are based on the themes of war, post-war period, and tragic fates of the political refugees. The author of the article takes Mazalaitė's legends as an alternative way for the representation of reality, which is characterised by the metaphorical perception and representation of reality and symbolic generalisation