Turiningieji teisės pagrindai ir teisininko filosofinio sąmoningumo trajektorijos

Recenzuojamas darbas - panoraminis, palyginti puikiai sustruktūrintas, stebinantis skaitytoją ne tik įspūdinga daugybės šaltinių ir įvairių koncepcijų analize ir apibendrinimais. Skaitytojo negali nežavėti tiesiog puiki, išskirtinė autoriaus erudicija, prasiveržianti visose (savo apimtimi taip pat įspūdingos) monografijos dalyse. Kiekvienoje iš jų - ar tai būtų asmens valios laisvės civilinėje situacijoje, ar piliečio ir valstybės santykio politinėje situacijoje, aiškinimas - viskas pateikiama kaip išsami savarankiška studija. Na, o logiškai sukonstruota monografijos struktūra priartina darbą prie enciklopedinio pobūdžio leidinių. Suprantama, prie tų, kurie priskirtini būtent teisės filosofijos krypčiai. Pabrėžtina, kad monografijos autorius visur gina humanizmo idealus. Šiuo požiūriu jis kruopščiai analizuoja kitų šalių patirtį. [...] Tai, kad teisingumo ir teisės santykį autorius taip pat suvokia kaip organišką, nedalomą, rodo ne tik tokia, tarkim, frazė: „asocijuotoje bendruomenėje visuomeninio solidarumo sąlyga laikytinas teisingumas". Apie tai byloja visas monografijos kontekstas. Bet mums ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jis tą teisės ir teisingumo organiškumą bando visur be išlygų ginti, neretai (nors ir deklaratyviai - kaip reikalauja teisininko „munduras") užimdamas net Liūdnojo Vaizdo Riterio poziciją... Tarkim, kad ir ne kartą akcentuodamas (vėlgi be komentarų) visų lygybę prieš įstatymą, pats, manau, neblogiau už recenzentą žinodamas, jog praktikuojamoje teisėsaugoje faktinės nuolaidos dažniausiai daromos ne silpnesniajam, bet stipresniajam..