Values-based priorities in the Constitution of the Republic of Lithuania.

1. It is characteristic to establish the priority of human rights in contemporary democratic constitutions of the European states. These constitutions subject the activity and the competence of the state's institutions for the realization of the aforementioned priority. 2. While celebrating the anniversary of 10 years of the existence of the Constitution of the Republic of Lithuania we should perceive it deeper in order to know what Constitution we have and how this constitution can be developed. 3. To perceive the Constitution first of all we have to understand which valuable priority – human rights or State – main constitutional provisions are based on or integrated from inside. 4. An analysis shows that the theoretical basis of the Constitution isn't homogeneous. It embraces some principles of the democratic state under the rule of Law (human rights are inborn (Article 18), State and it's institutions serve the people (Article 5), priority of the nation's sovereignty (Article 2) and etc.) and some signs of the traditional etatism also: an inclination to emphasize the role of the State impeding citizens to participate in the process of the legislation by establishing relatively high inquiries for them; also establishing the exceptional right of State's institutions to apply to the Constitutional Court and leaving citizens without this right in the structure of the Constitution the State takes the first place. 5. State's daily policy consolidates and extends the tendency of acting in the interests of the State in the larger extent than in the interests of citizens; this policy is characterized as the lack of „a strong attitude to give the priority for the protection of human rights“.Straipsnyje siekiama suvokti, kokiais vertybiniais prioritetais pagrįsta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip joje yra sunorminta tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginės demokratijos svarba siejama su jos tikslu papildyti, kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją, kad politinis atstovavimas nevirstų atstovavimu sau. Konstatuojama, kad nepaisant kai kurių konstitucinių normų (4, 5, 18 ir kt. str.), kuriomis, regis, tikslų lygmeniu įtvirtinamas žmogaus teisių prioritetas, Konstitucijoje jaučiamas polinkis monopolizuoti Seimo teisėkūrą, apsunkinant tautos galimybes naudotis tiesiogine demokratija – nustatant sunkiai įvykdomas referendumo ir įstatymų siūlymo piliečių iniciatyva kvotas, nesiekiant jas balansuoti su Lietuvos gyventojų skaičiumi. Be to, 50 tūkstančių piliečių siūlomas įstatymo projektas gali būti Seime nepriimtas, nesurinkus Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimų narių daugumos pritarimo. Tai prielaidos slopinti Lietuvos žmonių pilietinę iniciatyvą, ją nuvertinti ir taip faktiškai įtvirtinti Seimo teisėkūros monopolį, nors Konstitucija teisėkūros kompetenciją paskirsto piliečiams ir Seimui (4 ir 9 str. 3 d.). Į valstybės prioritetą orientuotų ir tas faktas, kad teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą Konstitucija pripažįsta tik valstybės institucijoms, nors pagal teisinės valstybės (demokratijos) logiką Konstitucinis teismas pirmiausia yra piliečių institucija, nes Konstitucijai priešingi įstatymai pirmiausia kėsinasi į piliečių konstitucines teises. Žmogaus teisės veiksmingai gali būti ginamos tik tuo atveju, jeigu tiesiogiai pripažįstama asmens, kurio teisė pažeista, teisė gintis nuo pažeidimo (nuo Konstitucijai priešingų įstatymų). Atsižvelgiant į šiuos ir kai kuriuos kitus faktus vargu ar galima laikyti atsitiktiniu bandymą pradėti dėstyti Konstitucijos struktūrą ne nuo žmogaus teisių (kaip, pvz., daroma Vokietijos (1949), Italijos (1947), Nyderlandų (1983) ir kitų Europos šalių konstitucijose), o nuo valstybės. Visa tai duoda pagrindo manyti, kad Konstitucijos vertybių sistema nėra vienareikšmė ir nuosekli, aiškėja jos polinkis įtvirtinti prioritetinį dėmesį ne žmogaus teisėms, o valstybės institucijoms ir pareigūnams. Šis polinkis tampa dar labiau matomas jį siejant su jo tęsiniu – kasdienine valstybės politika. Tai konstatavo ir Lietuvos Respublikos Seimo ir Jungtinių tautų plėtros programos autoriai, 2002 m. tyrę žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Čia iškelta Konstitucijos vertybinių prioritetų problema galėtų būti ir platesnės studijos objektas