Old villages of Eastern Lithuania as object of rural studies

Rytų Lietuva (buvęs Vilniaus kraštas, Vilnija) XX а. I pusėje klostėsi kaip specifinė teritorija su ten ilgiau išlikusiais senaisiais kaimais ir tradicine gyvensena. Jos senųjų kaimų specifika (nulemta istorinių, politinių aplinkybių) buvo gerai suvokiama XX a. II pusėje. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais sudarant Lietuvos architektūros paminklų sąrašus didelę dalį juose nurodytų saugotinų objektų sudarė būtent senieji Rytų Lietuvos kaimai ir jų tradiciniai trobesiai. Lietuvos kaimotyros plėtra yra gana pavėluota, palyginti su kitais Vidurio, ypač su Vakarų Europos kraštais, kadangi kaimotyros darbus sovietų okupuotoje Lietuvoje reikšmingai veikė okupacinio režimo politinės bei ideologinės nuostatos. Tuomet atlikti darbai buvo gana fragmentiški, dažnai riboti ir tendencingi; nebuvo išnaudotos visos galimybės labai detaliai ištirti nykstančius tradicinius kaimus. Duomenų saugyklose daugiausiai yra sukaupta gana vidutiniškos kokybės kaimotyros medžiagos – įvairių (dažnai nekvalifikuotų) talkininkų pildytos schematiškos apklausos anketos, pavienės fotonuotraukos, fragmentiški užrašai, kuri išsamiau neatspindi senųjų kaimų bei jų raidos ypatybių. Straipsnyje norima išanalizuoti ir susisteminti Vidurio Europos kaimotyros istorinę patirtį, palyginti ją su Rytų Lietuvoje vykdytais kaimų tyrimais, tačiau apsiribojama ta geografinės Rytų Lietuvos dalimi, kurią 1920-1939 m. valdė Lenkija ir kurioje klostėsi specifinė senųjų kaimų padėtis (ten nevyko prieškarinė žemės reforma, kaimai beveik neskirstyti į vienkiemius, liko daugiau senovinės kaimiškosios gyvensenos reliktų).In the first half of the 20th c., Eastern Lithuania (former Vilnius Region, Vilnija) was a specific territory where the old villages and traditional life-style remained for a longer period. The specifics of its old villages (determined by historical and political conditions) were well perceived in the second half of the 20th c. During the Soviet occupation decades, a list of Lithuanian architectural monuments was made. The major part of listed protectable objects was the old East Lithuanian villages and their traditional buildings. The development of Lithuanian village researches is overdue in comparison to other states in Middle or West Europe because village researches in the occupied Lithuania were significantly influenced by political and ideological attitudes of the occupational regime. The works performed at that time were fragmentary, usually limited and tendentious; opportunities to make a detailed analysis of endangered traditional villages were not used. Usually, data storages contain average quality material of village researches: various schematic questionnaires filled by assistants (usually, unqualified ones), individual photographs, fragmentary notes. This material does not comprehensively reflect the features of old villages and their development. The article aims to analyse and structure the historical experience of village research in Middle Europe, to compare it with the researches performed in Eastern Lithuania. However, it is limited to a part of geographic Eastern Lithuania which was controlled by Poland in 1920–1939 and had a specific situation of old villages (there were no pre-war land reform, villages were almost undivided into homesteads, there were more relics of an old village life style left)