Emilia Wróblewska ( 1830-10- 05–1886-12-23 ) diaries (1850-08-05–1886-09)

Emilija Beniovskytė-Vrublevskienė daugiausia žinoma kaip garsaus Vilniaus advokato ir visuomenės veikėjo Tado Stanislovo Vrublevskio (Tadeusz Stanisław Wróblewski, 1858-1925) motina. Jos ir jos vyro Eustachijaus Vrublevskio vardai įamžinti 1912 metais Vilniuje įsteigtos Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos (orig. „Biblioteka im. Eustachego i Emilii Wróblewskich w Wilnie“; dabar – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka; toliau – LMAVB) pavadinime. Todėl ši moteris paprastai minima tik bibliotekai skirtuose leidiniuose ar jos sūnui Tadui Stanislovui, o pastaruoju metu – ir sūnui Augustinui Vrublevskiui (Augustyn Anicety Wróblewski, 1866-po 1913) skirtose biogramose ar biografijose. Rečiau Beniovskytė-Vrublevskienė buvo įvardijama kaip 1830-1831 metų sukilimo dalyvio Baltramiejaus Beniovskio (Bartłomiej Beniowski, ~1800–1867) duktė ar asmenybė, palaikiusi ryšius su garsiuoju savo vyro Eustachijaus Vrublevskio (Eustachy Edward Wróblewski, 1826-1891) sūnėnu ir globotiniu, vienu iš 1863-1864 metų sukilimo vadų, o vėliau Paryžiaus Komunos generolu Valerijonu Vrublevskiu (Walery Antoni Wróblewski, 1836–1908). Taigi dažniausiai minima tik žymių savo šeimos vyrų ir jos vardu pavadintos bibliotekos kontekste. Kiek rečiau akcentuojama pedagoginė E. Beniovskytės-Vrublevskienės veikla. Straipsnio tikslas – nuodugniau pažvelgti į šios moters biografiją ir rankraštinį palikimą. Daug medžiagos E. Beniovskytės-Vrublevskienės gyvenimo ir kūrybos rekonstrukcijai yra išsaugota ir prieinama tyrinėtojams LMAVB. Jos sūnus Tadas Stanislovas Vrublevskis, Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių bibliotekos įkūrėjas, rūpinosi motinos dokumentiniu palikimu. Rankraštinį kūrybinį E. Beniovskytės-Vrublevskienės palikimą sudaro literatūriniai darbai (vertimai, eilėraščiai, mokslo ir grožinės literatūros knygų konspektai) ir vadinamasis egodokumentinis paveldas (dienoraščiai, laiškai, atminimų albumas). Gausiausias ir vertingiausias – diaristinis paveldas, susidedantis iš penkių vadinamojo intymiojo dienoraščio (arba jo fragmentų) sąsiuvinių ir dviejų vaikams rašytų dienoraščių. Kaip E. Beniovskytės-Vrublevskienės biografija, taip ir jos diaristinis palikimas iki šiol nebuvo tyrinėti. Į dienoraštį neatkreipė dėmesio nei lyčių, nei kasdienybės istorijos tyrėjai, kuriems asmens žinomumas tėra antraeilis faktas. Mokslo darbuose fragmentiškai naudotas tik sūnui Tadui Stanislovui Vrublevskiui rašytas dienoraštis. Chronologinė dienoraščių aprėptis – 1850-1886 metai, todėl jie perteikia tris šios moters gyvenimo tarpsnius: jaunystę, brandos amžių ir senatvę. Dienoraščiuose yra viena kita digresija, iš kurių galima spręsti ir apie pirmąjį šios moters gyvenimo tarpsnį – vaikystę. Iš viso E. Vrublevskienė paliko 730 dienoraščio įrašų, iš kurių 3 daryti Londone, 22 Palangoje , visi kiti, t. y. net 705, – Vilniuje. Įrašų intensyvumas rodo autorės jausmų intensyvumą. Todėl daugiausia įrašų buvo padaryta laukiant į pasaulį ateinant Tado Stanislovo, 1858 metais: iki sūnaus gimimo dienos (spalio 27 d.) ši moteris „su dienoraščiu kalbėjosi“ net 123 kartus. Mažiausiai – paskutiniais savo gyvenimo metais – tik kartą. Pasak kasdienybės istorijos teoretikų, per tokius šaltinius praeities žmonėms suteikiama saviraiškos laisvė, jie išvaduojami iš istorikų nustatytų schemų, o to laikmečio kasdienybės kultūrą galima perprasti iš vidaus, du dedans.Emilia Wróblewska (or Emilia z Beniowskich Wróblewska) is known mostly as the mother of the famous Vilnius (Rus. Вильна, Pol. Wilno) lawyer and political activist Tadeusz Stanisław Wróblewski (1858–1925). Her name and that of her husband Eustachy Wróblewski (1826–1891) – are immortalized in the name of the library which they founded in Vilnius in 1912, viz. the Eustachy and Emilia Wróblewski Library (originally “Biblioteka im. Eustachego i Emilii Wróblewskich w Wilnie”; now – the Wróblewski Library of the Lithuanian Academy of Sciences; abbreviated here as – LMAVB ). Therefore this woman is usually mentioned only in publications devoted to the library or to her son Tadeusz Stanisław Wróblewski, and more recently to her son Augustyn Wróblewski (1866 – after 1913) in biographical sketches or biographies. Rather more rarely is Wróblewska named as the daughter of Bartłomiej Beniowski (~1800–1867), a participant in the 1830–1831 insurrection or a person with close ties to her husband’s nephew and ward Eustachy Wróblewski, one of the leaders of the 1863–1864 uprising and later with Walery Wróblewski (1836–1908) a general of the Paris Commune. Thus she is mostly mentioned in the context of the famous men in her life and the library named in her honor. Somewhat more rarely and also rather brief are comments on her pedagogical activity. The purpose of this article is to look more closely at the biography of this woman and her manuscript legacy. There is a good bit of material available for the reconstruction of Wróblewska’s life and creativity and it is now almost all saved in the LMAVB . Her son Tadeusz Stanisław Wróblewski, the founder of the Eustachy and Emilia Wróblewski Library, took care of his mother’s documentary legacy. Wróblewska’s creative manuscript legacy consists of literary works - translations, poems, summaries of scientific and belles-lettristic books and her personal documentary legacy - diaries, letters, and an album of remembrances. The largest and most valuable is the diaristic legacy consisting of five notebooks (or fragments thereof) of her intimate journal and two journals written for her children. Like Wróblewska’s biography, her diaristic legacy has not been investigated until now. Before this neither gender investigators nor investigators of daily life had paid any attention to this diary. For such persons the fame of the individual is a fact of secondary significance. In scientific literature only fragmentarily is the diary written for her son Tadeusz Stanisław Wróblewski used. The chronological frame of Wróblewska’s diaries is from 1850 to 1886, thereby reflecting three phases of this woman’s life: youth, maturity, and old age. There are a few digressions from which we can draw some conclusions about her childhood. In all Wróblewska left 730 diary entries, of which three were written in London, 22 in Palanga (Rus. Поланген; Germ. Polangen; Pol. Połąga) and all the rest, viz. 705 in Vilnius. The intensity of the entries reflects the intensity of the author. Therefore most of the entries were made while waiting for the birth of Tadeusz Stanisław Wróblewski in 1858: before her son’s birth (October 27) this woman ‘talked with her diary’ 123 times. Least of all she did this in the last year of her life (only once). According to the generalities of theoretical historians, it is thanks to such sources that men of the past are given the freedom of self expression, they are liberated from the schemes established by historians and one can understand the everyday culture of that period of time from within du dedans