National communism and its expression. Historiographical aspects of the problem

Straipsnyje keliami keli pagrindiniai tikslai: pirma, išsiaiškinti nacionalinio komunizmo sampratos genezę ir jos turinį. Antra, aptarti, kaip akademinėje literatūroje keitėsi nacionalinio komunizmo sampratos turinys. Trečia, išnagrinėti, kaip nacionalinio komunizmo reiškinys tyrinėjamas naujausioje Vakarų, Lietuvos bei kaimyninių šalių, pirmiausia Lenkijos, Rusijos, istoriografijoje. Apskritai galima manyti, kad tautinis komunizmas teoriniais terminais buvo paremtas pasaulinės komunistinės ideologijos ir tautinio separatizmo idėja. Dažniausiai istoriografijoje sąvoka „tautinis komunizmas” buvo aiškinami keli tarpusavyje glaudžiai susiję dalykai: pirma, tam tikras paprastai Vidurio Europos šalių, patekusių Sovietų Sąjungos įtakos sferon, komunistų vykdytos politikos autonomiškumas „imperinio centro” atžvilgiu; antra, socializmo kūrimo „nacionalinė specifika”. Taigi sąvoka „tautinis” ir „nacionalinis” komunizmas žymėjo nutolimą nuo Sovietų Sąjungos realaus socializmo modelio; antra, „tautinis komunizmas” Vakarų šalių Šaltojo karo istoriografijoje suvoktas kaip tam tikras iššūkis ar pasipriešinimas Maskvos unifikacinei politikai. Todėl nenuostabu, kad Vengrijos ir Lenkijos „ruduo” 1956 m. bei Čekoslovakijos „pavasaris” 1968 m. buvo laikomi pagrindiniais „tautinio komunizmo” pavyzdžiais; trečia, buvo manoma, kad tautinis komunizmas išsivystė iš sovietinio režimo. Sovietinės sistemos įsitvirtinimas, socialinis ekonominis sovietinio bloko šalių vystymasis sudarė prielaidas mažiau ideologizuoto visuomeninio politinio elito formavimuisi. Destalinizacija ir detotalitarizacija tų šalių komunistų partijų įvairiems veikėjams sudarė prielaidas labiau autonomiškai politikai vykdyti. Toks elitas, savo ruožtu, buvo labiau suinteresuotas savo šalies, visuomenės, o ne bendrų sovietinės sistemos, stovyklos poreikių tenkinimu. Kalbant apie tautinio komunizmo raišką Sovietų Sąjungoje galima teigti, kad tautinis komunizmas neturėjo nuoseklios ir išbaigtos politinės programos. Tautinio komunizmo vystymasis buvo paveiktas dviejų pagrindinių aplinkybių: pirma, kai kuriais atvejais tautinis komunizmas buvo reakcija į Maskvos vykdomą centralistinę, unifikacinę politiką, kuri dėl įvairių motyvų kai kurių komunistų partijų veikėjų laikyta neteisinga, pažeidžiančia sovietinės respublikos interesus ir todėl žalinga.Taigi tautinis komunizmas buvo ne tam tikros sovietinės sistemos politinės evoliucijos pasekmė, o labiau įvairių aplinkybių – pirmiausia politinio centralizmo, biurokratizacijos, rusifikacijos – sąlygotas reiškinys; antra, panašiai kaip ir Centrinės Europos satelituose, Sovietų respublikose tautinis komunizmas buvo laikomas destalinizacijos paskatinta politinės sistemos evoliucija. Kol Vidurio Europos šalių, patekusių Sovietų Sąjungos įtakos sferon, kontekste tautinis komunizmas žymėjo tam tikrą politinę praktiką, kurios esmė – socializmo kūrimas, atsižvelgiant į vietos specifines, nacionalines sąlygas (galiausiai Maskva politiką akceptavo), tautinio komunizmo raiška Sovietinėse respublikose, daugiausia Lietuvoje, vyko šiek tiek kitaip. Represinis stalininio režimo pobūdis, dramatiška sovietizacijos eiga, stiprėjanti ideologinė kova su „buržuaziniu nacjonalizmu” už „sovietinio patriotizmo” įtvirtinimą lyg ir verstų abejoti nacionalinio komunizmo raiškos galimybėmis Lietuvoje iki vėlyvų 1950 m. [...]Article addresses several major issues: first, it discusses the concept of national communism on the basis of Anglo-Saxon historiography; second, it deals with the change in the content of the concept of national communism in academic literature (Cold War, after the Cold War); third, it analyses how the phenomenon of national communism is addressed in the most recent Western, Lithuanian historiography, as well as the historiography of the neighbouring countries, primarily Poland and Russia. Generally speaking, it can be asserted that in theoretical terms national communism was grounded on the idea of harmonisation of universal communist ideology and national particularism. As a rule, the concept "national communism" was used in historiography to define several tightly interrelated aspects: first, the autonomy of Central European Countries falling to the sphere of influence of the Soviet Union after World War II in respect of "the imperial centre", otherwise called "national specificity" of creation of socialism in the region. In other words, the concept of national communism marked the digression from the "real socialism model" existing in the Soviet Union; second, the Western historiography on the Cold War often saw "national communism" as a certain challenge or opposition to Moscow's unification policy. Therefore, the Hungarian and Polish "autumn" in 1956 and the Czechoslovak "spring" in 1968 were, as a rule, considered the supreme form of "national communism"; third, national communism was believed to be the outcome of evolution of the Soviet regime. The establishment of the Soviet system, social-economic development of the Soviet Bloc countries created preconditions for the formation of a less ideologized public - political elite. The process of de- Stalinization and detotalitarization created preconditions for a more autonomous policy implemented by communist party figures. Such elite was more preoccupied with the meeting of the needs of their country and society rather than the common needs of the "Soviet camp". When addressing the expression of national communism in the Soviet Union, it can be concluded that national communism, as a rule, did not have a consistent and complete political programme. The development of national communism was affected by two major circumstances: first, occasionally, national communism was a reaction to the centralist unification policy implemented by Moscow, which certain "local" communist party figures considered incorrect and violating the interests of the Soviet republic due to various motives. Thus, in other words, national communism was a phenomenon determined by various circumstances - primarily, political centralism, bureaucracy, Russification; second, similar to the case of Central European satellites, in Soviet republics national communism was the outcome of evolution of the political system influenced by de-Stalinisation. While national communism signified certain political practices focusing on the creation of socialism in consideration of local, specific and national conditions in the context of Central European countries (eventually, Moscow essentially accepted such a policy), the expression of national communism in Soviet republics, specifically Lithuania, took place in slightly different forms. The repressive type of Stalinist regime, dramatic progress of Sovietization, increasingly stronger ideological fight with "bourgeois nationalism" for the consolidation of "Soviet patriotism" cause certain doubts in the possibilities of expression of national communism in Lithuania until the late 1950s.[...