Imitating the state

Straipsnio tikslas – ištirti ir atskleisti pusantrų metų egzistavusios „Vidurio Lietuvos" (1920.10.19-1922.03.24) valstybinį darinį, suformuotą iš rytų Lietuvos ir vakarų Baltarusijos teritorijų su centru Vilniuje. Šios teritorijos buvo okupuotos Lenkijos kariuomenės 1920 m. spalio mėn. Negausių mokslinių studijų šia tema ir archyvinės dokumentikos pagrindu siekiama atskleisti to darinio vidaus politiką, išryškinant administracinio aparato veiklą, ekonominę būklę ir visuomenines problemas. „Vidurio Lietuvos“ valdymas turėjo valstybės administravimo bruožų, tačiau tai nebuvo valstybė, tiktai jos imitacija. L. Želigovskio dekretai patvirtina faktą, kad visa valdžia telkėsi jo rankose. Laikinosios valdymo komisijos narių ir departamentų vadovų daugumą sudarė vietiniai lenkai, kurie privalėjo paklusti Lenkijos vyriausybei, bet, būdami skirtingų ideologijų, ne visi pritarė krašto įjungimui į Lenkiją. „Vidurio Lietuvos“ pramonė buvo apimta stagnacijos, o finansinę sistemą reikėjo kurti iš naujo. Tačiau nepaisant sunkumų, steigėsi nauji fabrikai, atsirado nemažai smulkių įmonių, buvo sparčiai atstatomas komunikacinis tinklas. Labiausiai rūpintasi vietinės prekybos plėtote. Pajudėjo eksportas į Lenkiją, bet jis buvo keturiskart mažesnis negu Lenkijos importas. Dėl lėšų stygiaus įstrigo vangiai ir neatsakingai tvarkoma valstybinė žemės reforma. Polietninėje teritorijoje lygiateisėmis pripažintos lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų kalbos. Suvaržyta itin paplitusios rusų kalbos vartosena ir imtasi neribojamos lenkiškumo akcijos. Tokie veiksmai kiršino kitų tautybių gyventojus. Pažymėtini teigiami poslinkiai švietimo ir darbą reguliuojančių įstatymų srityse. Aktyviai veikė naujos lenkų visuomeninės organizacijos, tačiau buvo slopinama lietuviška veikla. Dėl prasimanytų dingsčių baudžiami lietuvių mokytojai, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos. Naudojantis spaudos įstatymo galimybėmis, nepaliovė ėję griežtai cenzūruojami, stabdomi ir pakeistais pavadinimais toliau leidžiami lietuvių laikraščiai.The aim of the present article is to investigate and reveal the local politics of "Central Lithuania" (1920 10 19 - 1922 03 24), a formation made up of East Lithuanian and West Byelorussian territories with Vilnius as its centre. These territories were occupied by the Polish army in October 1920. Studying the existing sparse research on the subject as well as archival documents, we can disclose its local politics, activities of the administration, the economical situation, and social problems. The administration of "Central Lithuania" exhibits some features of a state administration, yet it was not a state but rather an imitation of it. Zeligowski's decrees confirm the fact that all power was in his hands. The majority of the members of the provisional ruling committee and leaders of various departments were local Poles who had to submit to the Polish government, yet, being ideologically different, they were not all unanimously for annexing the region to Poland. The industry was stagnant while the financial system had to be recreated anew. However, despite numerous hardships, new factories were being established, a number of smaller enterprises appeared, and the communication service was renovated. The greatest attention was given to the local trade, the export to Poland was growing though was still four times lower than the import from this country. Lack of resources was the main reason why the reforms in agriculture, which were being slowly and disorderly implemented, finally came to a halt. On this territory with multicultural population, four languages - Polish, Lithuanian, Byelorussian and Yiddish - were granted equal rights. Russian/though widespread, was restricted in usage and Polish was in fact promoted beyond any proportion. Such policy was provoking a negative reaction on the part of other nations. Improvements can be noted in education and labour laws. New active Polish organizations appeared while the Lithuanian ones were suppressed. Factitious pretexts were often an excuse to punish Lithuanian teachers or close Lithuanian schools. Lithuanian newspapers were published, yet they were strictly censored, suspended or changed their titles