Features of the warfare of the Baltic tribes in the Middle Iron Age (the V-VIII centuries)

Straipsnyje tęsiama pradėta nagrinėti tema ir aptariami baltų genčių (išskyrus Dniepro baltus) karybos viduriniame geležies (arba tautų kraustymosi amžiuje) amžiuje (V–VIII a.) bruožai: ginkluotė, žirgų audojimo ypatumai, karinės organizacijos raida ir kovos taktika. Daug informacijos apie baltų karybą aptariamuoju laikotarpiu suteikia archeologinių tyrimų medžiaga, o štai rašytiniai V–VIII a. šaltiniai yra itin fragmentiški. Tad straipsnyje pirmiausia remiamasi archeologinių tyrimų duomenimis. Geriausiai ištirtas vidurinio geležies amžiaus baltų karybos aspektas yra ginkluotė. V. Kazakevičius ir kiti tyrėjai yra sudarę gana išsamią ginklų tipologijos sistemą. Tačiau iki šiol padarytos išvados apie atskirų tipų ginklų santykį baltų karyboje yra tikslintinos. Nekvestionuojant ieties, kaip plačiausiai baltų naudoto ginklo, įvairių tipų kalavijų, skydų vertinimo, galima teigti, kad nepagrįstai buvo sumenkinta kirvių ir peilių reikšmė baltų ginkluotės kompleksuose. Dažniausiai baltų kario ginkluotės kompleksą viduriniame geležies amžiuje sudarė ietis, kirvis ir peilis. Aukštesnio socialinio statuso karių ginkluotėje buvo ir vienašmenis arba (labai retai) dviašmenis kalavijas. Pagrindinis apsauginės ginkluotės atributas skydas nebuvo masiškai naudojamas – skydus turėjo tik dalis karių. Ginkluotė buvo skirta tolimajai ir artimajai kovai. Mūšio pradžioje, priartėjus tinkamu atstumu iki priešo, buvo sviedžiamos ietys, po to puolama tiesiogiai kautis su priešu kirviu (kalaviju arba smogiamąja ietimi). Peilis buvo naudojamas savigynai arba priešui pribaigti. Lankas baltų žemėse, atrodo, vaidino nepagrindinį vaidmenį. I tūkstantmečio viduryje ir antrojoje pusėje baltų žemėse buvo naudojamas visas raitelio ir žirgo reikmenų kompleksas: pentinai, žąslai, kamanos, balnakilpės, gūnia ir galbūt balnas. Buvo visos prielaidos lengvajai kavalerijai atsirasti. Baltų karinėse pajėgose būta ir pėstininkų, ir raitelių, kurie gebėjo kautis atskirai arba išsidėstę rikiuote. Puolamuosiuose žygiuose galėjo dalyvauti ir vien raiteliai. Nepalankiomis sąlygomis kovoti raitomis (miške, raižytoje vietovėje) raiteliai nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsti. Baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje buvo susiformavusių kariaunų, pavaldžių atskirų bendruomenių ir galbūt genčių didžiūnams. Kalbėti apie vidurinio geležies amžiaus pradžios kariaunas baltų žemėse galima be jokių išlygų. Minėti V–VI a. Pagrybio, Taurapilio ir kitų laidojimo paminklų kapai neabejotinai priklausė jau tuo metu aiškiai išsiskyrusiam kariniam elitui. Tačiau atsekti kariaunų raidos dinamiką vėlesniais amžiais, ypač vidurinio geležies amžiaus antrojoje pusėje, gali padėti tik nuodugni laidojimo paminklų medžiagos analizė.This paper deals with features of the warfare of the Baltic tribes (except for the Dnieper Balts) in the V-VIII centuries – in the Middle Iron Age (or the Migration Period): weaponry, problem of horse usage (cavalry formation), development of military organization and combat tactics. To understand the warfare of the Baltic tribes, material of archaeological research provides plenty of information, meanwhile the written sources about the Balts in the V-VIII centuries are highly fragmentary. Therefore this paper is based primarily on the archaeological studies. Weaponry is the best studied area of the warfare of the Baltic tribes in the Middle Iron Age. V. Kazakevičius and other researchers have composed a sufficiently detailed typology of weapons. However, current conclusions on the relations of individual types of weapons in the warfare of the Baltic tribes need correction. Without denying the importance of spear as a weapon widely used by the Baltic tribes, and the evaluation of various types of swords and shields, it can be stated that the role of axes and knives in the complexes of the weaponry of the Baltic tribes was unreasonably diminished. The most common weaponry complex of the Baltic warrior in the Middle Iron Age consisted of a spear, an axe and a knife. A single-edged sword or (very rarely) a double-edged sword was in the weaponry of warriors of higher social status. The main attribute of protective weaponry – a shield was not massively spread and was used only by some warriors. The weaponry was designed for remote and contact fight. At the beginning of a battle, when enemy was approached within a reasonable distance, spears were thrown, and then the enemy was attacked in the direct contact, using an axe (or a sword, or a striking spear). The knife was used in self-defence or to kill the enemy. In the Baltic lands, the role of a shooting bow seems to have been a secondary one. In the middle of the first millennium and in its second half, full complex of the outfit of a rider and a horse consisting of spurs, a bit, a bridle, stirrups, a rug and perhaps a saddle, was used in the Baltic lands. There were all preconditions for the light cavalry to appear. In the Baltic military forces, there were both infantry and cavalry, who were able to fight alone or in a battle array. In the offensive campaigns, only the cavalry might have been used. Under the adverse conditions for fighting astride (forest, rugged terrain), riders descended from horses and fought on foot. In the Baltic lands in the Middle Iron Age the soldiery was formed, which was subject to individual communities, and, perhaps, to the tribal grandees. It is possible to talk about the soldiery in the Baltic lands since the beginning of the Middle Iron Age without any reservation. The mentioned graves of the V-VI centuries from Pagrybys, Taurapilis and other burial monuments undoubtedly belonged to the military elite, which was clearly defined at that time. However, to trace the dynamics of the evolution of the soldieries in later centuries, in particular - in the second half of the Middle Iron Age, can only be possible through detailed analysis of the burial materials