Trys didžiosios kraštovaizdžio kaitos Sintautų krašte

Sintautų apylinkės patyrė tris kraštovaizdžio kaitas. XVI a. pradėjus kolonizuoti itin retai apgyventus Šešupės limnoglacialinės lygumos miškus, agrariniai plotai ėmė dominuoti tik XVIII a., o kraštovaizdis išliko miškingas–agrarinis. Senųjų kaimų išsidėstymas rodo, kad upyno konfigūracija darė didelę įtaką teritorijos apgyvenimui. Intakų nebuvimas „vertė“ gyventojus kurtis tankiau palei Novą, susispaudžiant, o plačiai išsišakojęs Pentos upynas skatino skleistis po lygumą plačiau. XIX a. viduryje – anksčiausiai visoje Lietuvoje – Užnemunėje įsivyravo pobaudžiaviniai vienkiemiai. Nors dirbamos žemės plotai gerokai padidėjo, kraštovaizdis išlaikė agrarinio–miškingo vaizdą. Jį formavo gausiai apželdintos vienkiemių sodybos ir išlikusios užpelkėjusios krūmuotos pievos. XX a. antrojoje pusėje, sovietmečiu, nacionalizavus žemę ir turtą, sukūrus kolektyvinius ūkius ir atlikus melioraciją buvo suformuotas bemiškis agrarinis–pramoninis kraštovaizdis. Tik XX a. pradžios rašytiniuose šaltiniuose išlikę vietovardžiai liudija, kad Sintautų apylinkių mažose pelkaitėse buvo kasamos durpės. Vėliau nusausintos žemapelkinės durpės mineralizavosi ir šiandieninėje dirvožemio dangoje beveik neatsispindi. Šakių rajone buvo 7 108 vienkiemių; tai buvo antrasis daugiausiai vienkiemių turėjęs rajonas Lietuvoje po Kapsuko (Marijampolės). Ėmusis priemonių (gyventojams buvo užmokama už sunaikintus vienkiemius), jų likvidavimas 1971–1975 m. vykdytas didžiausia sparta ir Šakių rajonas, per penkmetį nukėlęs 1 006 vienkiemius, atsidūrė tarp pirmaujančių. [...] Sovietmečiu propaguojama atvira panieka katalikiškai (tradicinei) kultūrai, brutalus elgesys su „klasinių priešų“ sodybų želdiniais išugdė daliai visuomenės abuojumą, kultūrinę nejautrą tiek gamtinei aplinkai, tiek krašto praeičiai apskritai.The area of Sintautai underwent three changes in its landscapes. It was the 16thcentury when the colonisation of the very rarely inhabited forests growing on the glacio-lacustrine plain began, but the dominance of agrarian area had been reached only in the 18th century; however, the landscape remained forest-agrarian. Distribution of old villages shows that the configuration of the river basin has affected largely the settlement of the area. Absence of tributaries ‘forced’ people to settle more densely along the Nova River, while the widely branching Penta River basin favoured wider spreading of population in the plain. In mid-19th century, the earliest in all Lithuania, the post-serfdom homesteads had settled. Although the arable lands expanded, the landscape remained of agrarian-forest type. It was formed by greened homesteads and bogged shrub-rich meadows. In the second half o the 20th century, during the Soviet period, when the landed and immovable property was nationalised, kolkhozes established and land amelioration performed, the landscape turned into that of a forestless agrarian-industrial type. Only the place names in written books of the beginning 20th century confirm that peat had been taken in small bogs of Sintautai environs. Later the drained low-moor bog peat has mineralised, and now the peat is hardly reflected in the soil layer. [...] The open contempt upon Catholic (traditional) culture during the Soviet time, as well as brutal behaviour with green plantations at the homesteads of the ‘class enemies’, formed an indifference of a part of the society, its cultural insensitivity to the natural environment and the past of the land in general