(Liberal) mass media and the (multi)party system in post­communist Lithuania

Straipsnio tikslas – apibūdinti ir įvertinti su Lietuvos postkomunistine žiniasklaida susijusį politinį paralelizmą bei atskleisti galimas politinio paralelizmo nebuvimo rizikas (demokratijai, pilietinei visuomenei). Komunikacinė demokratija apibrėžiama kaip laisvas, atviras ir demokratinis bendravimas, vykstantis trijose vieno lygmens viešosios sferos institucijose (politikai, žurnalistai ir visuomenės nuomonė), o populizmas suprantamas kaip geras, linksmas ir efektyvus bendravimas su žmonėmis, griaunantis pagrindines politinių partijų (ideologinių konfliktų įteisinimo) ir politikų (atstovavimo) funkcijas. Straipsnyje pateikiamos įžvalgos apie pavojus demokratijos kokybei, kurią laisva žiniasklaida gali pateikti, kai ji visiškai atsitraukia nuo politinio paralelizmo. Ypatingas dėmesys skiriamas aktyviai dalyvaujančio politiniame gyvenime žiniasklaidos personalo tendencijoms. (Universalus) šiuolaikinis žinių visuomenės fenomenas, sujungtas su netinkama postkomunistinės politinės sferos (postkomunistinės regioninės) struktūra ir (vietinėmis) specifinėmis Lietuvos politinės kultūros bei viešosios sferos tradicijomis, sukėlė savitą žiniasklaidos ir politikos paralelizmo trūkumą šalyje. Užsienio kapitalo žiniasklaidos stoka Lietuvoje sąlygojo vietinių žiniasklaidos magnatų galimybes kurti ir įtvirtinti savo socialinę laikyseną, trukdančią plėtoti pilietinės visuomenės sritį ir žurnalistikos kaip profesijos ir socialinės kategorijos visuomeninės bei profesinės atsakomybės sąvoką. Lietuvos žiniasklaidos ir valdžios santykiai vystosi tiesia linija: abi pusės siekia kontroliuoti viena kitą, bet tuo pačiu stengiasi tos kontrolės išvengti, o bet koks kitas tarpusavio santykių modelis atrodo neperspektyvus ir netinkamas.The aim of this paper is to describe and assess the political parallelism pertinent to the post-communist Lithuanian mass media; and to show potential risk (for democracy, civil society) of the absence of the political parallelism. Referring to the concepts, communicative democracy is defined as free, open and democratic communication organized around three equally legitimate public sphere actors – politicians, journalists and public opinion, and populism is understood as good, entertaining and effective communication with people, eroding basic functions of the political parties (institutionalization of ideological conflicts) and politicians (representation). The paper provides insights about the dangers to quality of democracy which the free mass media might present when it gets utterly away from political parallelism. Special attention is placed on the tendencies of media personnel to be active in the political life. The (universal) contemporary mass society phenomenon, coupled with the (post-communist regional) ill-structured of the post-communist political field and (local) specific traditions of the Lithuanian political culture and public sphere, gave birth to the peculiar absence of the mass-media and politics parallelism in the country. In the conditions of the relative absence of foreign ownership of the mass-media outlets in Lithuania, the local media barons are able to produce and impose their own public-agenda, which hampers development of the civic-minded public sphere and definition of the social and professional responsibilities of the journalism as a profession and as a social category. The Lithuanian mass-media and government relations evolve along the lines of the zero-sum game: they seek to control each other, and at the same time try to avoid being controlled by the other, while any other pattern of inter-relations does not appear as viable and appropriate