From a plough to a cross: typological connections in decorating iron crosses

Griškabūdžio kalviai gebėjo ne tik meistriškai pagaminti ūkiui reikalingus padargus, bet ir puoselėti vietos grožio tradicijas – nukalti originalius kryžius-paminklus ir taip tenkinti vietos žmonių dvasinius poreikius. Griškabūdžio ir gretimų apylinkių metalinius kryžius, būdingus beveik visos Sūduvos paminklams, pagal jų pritaikymo bei panaudojimo pobūdį galima skirti į dvi stambesnes grupes: sakralinių pastatų (bažnyčių, koplyčių, varpinių) kryžius ir antkapinius paminklus. Pastarieji sudaro šios publikacijos daugumą ir pagal savo konstrukciją taip pat skirtini į dvi tradicines grupes – vienastiebius ir rėminius. Šiame straipsnyje bus kalbama apie senesnius zanavykiškus metalinius kryžius, kurių autorystės dabar beveik neįmanoma nustatyti. Galvojama, jog Griškabūdžio, Paluobių, Sintautų ir kitų šio krašto bažnyčių, koplyčių ir kapų kryžiai yra nukalti vietinių kalvių XIX a.-XX a. pradžioje. Sprendžiant iš jų nesudėtingos konstrukcijos ir gana saikingos puošybos, galima spėti, kad kai kuriuos galėjo padaryti ir kalviai evangelikai arba kadaise į Sūduviją atsikėlę prūsai, kurie čia galutinai nutautėjo ir perėmė vietos papročius bei tradicijas. Vienastiebiai ir rėminiai kryžiai dažniausiai turi tik labai kuklius kryžmų puošmenis – saulės spindulius ir daug puošnesnius esinius išraitymus, kurie kartais sudaro tarsi krucifikso aureoles. Kartais tie geležies išraitymai būna sujungti labai ryškiais apsodais. Kai kurie šio krašto bažnyčių, koplyčių, varpinių ir kapų kryžiai yra papuošti būdingais kiek išdidintų formų lelijų žiedais, nesvetimi ir stilizuotų lapų motyvai.The forgers of Griškabūdis managed not only to forge skilfully the farm implements, but also to cherish local traditions of beauty, i.e. to forge original crosses used as monuments and, in such a way, to satisfy the spiritual and aesthetical demands of local people. Older (19th-beginning-20th c.) metal crosses of the Zanavykai area are described in the article, but their authorship could not be established. By simple construction and rather modest decorations it can be supposed that some crosses could be forged by Evangelical blacksmiths or Prussians, which had moved to Sūduvija and finally lost their original ethnical identity and took over local customs and traditions. The metal crosses in Griškabūdis and adjacent environs, as typical of nearly all Sūduva monuments, can be distinguished according to their application type into two main groups: crosses of sacral buildings (churches, chapels, belfries) and tomb monuments. The latter type makes a main part in the description in the present article; moreover, they can be divided into two traditional groups according to their construction: one-pole and frame-shaped crosses