Žmogaus orumas - probleminiai terminologijos aspektai.

The terra of human dignity in a legal system of a democratic state is used in two aspects: as a principle, underlying the system of human rights and as a subject of independent law. In both cases it is defined as value - biological and social. This article aims at a complex examination of human dignity in theoretical and practical aspects and defining it as a legal category. Norms of international documents and national legal acts, which consolidate the right to dignity and its protection, are explained and interpreted, issues related to human dignity, such as various aspects of acquiring the right to dignity and its protection (the said aspects have never been subject to scientific research, however they are of assistance when revealing a content of the term of dignity and problematic aspects of terminology) are analyzed therein. If the purpose of a democratic state is the person, the law then should be considered to be a measure of pursuing and protecting the person’s interests. In the 20th century, with the help of the law, a human being, as an integral physical and spiritual creature, was a priori recognized to be the value. In order to facilitate the possibilities of a person to demonstrate his exceptional abilities, every human being was recognized to be a legal subject. Thus one may state that the "human dignity" as an integral biological and spiritual value, underlying the entire system of human rights, constitutes the primary aspect of the term "dignity". Protection of human dignity means the protection of the human being as a subject from becoming an object. This threat originates from the state itself or from a separate individual, group of individuals or even the very person. This issue is really important today, when we face issues of euthanasia, human cloning, abortions, etc., [...]Žmogaus orumo terminas demokratinės valstybės teisės sistemoje vartojamas dviem aspektais: kaip žmogaus teisių sistemą pagrindžiantis principas ir kaip savarankiškos teisės objektas. Abiem šiais atvejais jis įvardijamas kaip vertingumas - kaip biologinis ir kaip socialinis. Tačiau tiek sąvoka „orumas", tiek sąvoka „vertingumas" yra tuščios formuluotės ir neįvardijant to vertingumo pagrindo žmogaus orumo susiejimas su žmogaus teisėmis lieka toks pat deklaratyvus, o orumas kaip savarankiškos teisės objektas lieka kaip asmeninė, jokių pareigų nesaistoma individo moralinė vertybė. Tokiu atveju žmogaus orumo teisinė apsauga irgi tampa problemiška, remiasi moralinėmis nuostatomis, bet ne aiškiais teisiniais argumentais, nes nekonkretizavus teisės objekto, neaiškios to objekto pažeidimo galimybės bei gynimo ribos. Straipsnyje siekiama teoriniu ir praktiniu aspektais kompleksiškai ištirti žmogaus orumo sąvoką, apibrėžti ją kaip teisinę kategoriją. Aiškinamos ir interpretuojamos normos tų tarptautinių dokumentų ir valstybės vidaus teisės aktų, kurie įtvirtina teisę į orumą ir jos apsaugą, analizuojami tokie su žmogaus orumu susiję klausimai kaip skirtingi teisės į orumą įgijimo, apsaugos aspektai, kurie iki šiol apskritai nebuvo mokslinio tyrimo objektas, bet padeda atskleisti orumo sąvokos turinį, probleminius terminologijos aspektus