Vilniaus katedros kapitula ir žydai XVI–XVII a.: katedros kapitulos aktuose fiksuoti atvejai

Abiejų Tautų Respublikos žydų bendruomenių ir katalikų dvasininkijos santykiai mokslinėje literatūroje plačiai nagrinėti. Vis dėlto tyrimų gausa ne visuomet reiškia, kad šie platūs ir sudėtingi klausimai išnagrinėti išsamiai. Geriausiai istoriografijoje iki šiol atskleisti konfesiniai konfliktai, ir tai suprantama, kadangi veikdami prieš senosios Sandoros išpažinėjus katalikai dažniausiai rėmėsi religijos skirtingumu. Be to, šie išpuoliai turėjo toli siekiančių pasekmių. Vis dėlto abipusiai santykiai jokiu būdu neapsiribojo konfliktais. Be abejonės, svarbiausią bendravimo dalį sudarė įvairaus plauko ekonominiai santykiai tarp katalikų dvasininkijos ir žydų. Straipsnyje atskleidžiami įvairūs Vilniaus katedros kapitulos ir žydų bendruomenės ryšiai XVI–XVII a. remiantis Vilniaus kapitulos posėdžių protokolais. Tiek Katalikų Bažnyčios, tiek žydų religiniai vadovai siekė sugriežtinti krikščionių ir žydų bendravimą, oficialiai prieštaraudami mišrioms santuokoms. Tačiau praktikoje ribos galėjo būti peržengiamos. Santuokos tarp kataliko(-ės) ir nekrikščionės(-io) sąlyga buvo pastarosios(-ojo) konversija, o tai kėlė didelį rabinų susirūpinimą. Neformalius seksualinius santykius tarp žydų ir pagonių jie savo ruožtu traktavo kaip stabmeldystę. Formalūs civilinės ir kanonų teisės draudimai sugriežtino, tačiau negalėjo visiškai užkirsti kelio tiek atskiriems dvasininkams, tiek visai kapitulai palaikyti santykių, kuriuos galėtume apibūdinti kaip korektiškus, su žydais