In the shadows of Poland and Russia

Knygoje analizuojama unija, sudaryta tarp Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Švedijos 1655 m. Kėdainiuose, ir po to sekusi politinė krizė. Ši unija buvo Radvilų vadovaujamo lietuvių-rusėnų protestantų judėjimo aktyvios separatistinės veiklos rezultatas, galėjęs radikaliai pakeisti jėgų balansą Baltijos jūros regione, jei būtų sėkmingai įgyvendintas. Pagrindinė teisinė unijos nuostata – Lietuvos-Lenkijos federacijos nutraukimas ir naujos federacijos su Švedija įsteigimas. Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) siekė grįžti į tarptautinę areną kaip savarankiška valstybė. Unija reiškė naują Skandinavijos alternatyvą Lenkijos ir Rusijos dominavimui. Autorius nagrinėja įvykius Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje Europos krizės kontekste. XVII a. krizė Europoje pasižymėjo dideliu karų, sukilimų, pilietinių karų nuo Portugalijos iki Ukrainos skaičiumi, neramumai Europoje darė įtaką ir Lietuvai bei Švedijai. Tyrimas parodė „mažesniųjų“ galių reikšmę keičiantis geopolitiniam balansui tarp stipriųjų valstybių. Konfliktas dėl Lietuvos ir Baltarusijos buvo pagrindinė švedų-rusų, lenkų-rusų bei ukrainiečių-rusų karų priežastis. Unijos su Švedija žlugimą lėmė vidiniai ir išoriniai veiksniai. Viduje Lietuvos bajorai pasidalino į keletą etninių, konfesinių ir politinių grupių, tuo sustiprindami užsienio priešus nuo Maskvos iki Transilvanijos. Išorinės žlugimo priežastys – švedų strategijos žlugimas. Švedija kreipė savo žvilgsnį į Lenkiją, o ne į Lietuvą. Po unijos Švedijos valdovai laikė Didžiąją kunigaikštystę okupuota šalimi, nelygiaverte Švedijai. Švedijos administracija pareikalavo mokėti didelius mokesčius ir nesugebėjo kontroliuoti kariuomenės žiaurumų. Tai baigėsi Švedijos pralaimėjimu Lietuvai ir Lenkijai. Krizė Europoje kilo dėl įvairių ekonominių, politinių ir religinių priežasčių, Lietuvoje ypatingai išryškėjo politinių konfliktų reikšmė. Lietuvos separatistai nusisuko nuo Lenkijos ir siekė sąjungos Švedija dėl Lenkijos negebėjimo apginti Lietuvą nuo Rusijos invazijos. Lietuvoje kilo šalies bajorų vietinės reikšmės maištas prieš savo karalių, grįstas ankstesnės nepriklausomybės ir valstybingumo tradicijomis. Tai nebuvo nacionalizmas šiuolaikine prasme, greičiau identiteto krizė konflikto tarp tėvynės ir centrinės valdžios forma. Tačiau tapimo Švedijos ar Maskvos dalimi kaina buvo didesnė nei politinės apsaugos privalumai. Todėl, Lenkijai atgavus karinę galią po 1658 m., įsivyravo prolenkiška vietinės bajorijos orientacija. Lietuvos didžioji kunigaikštystė sugebėjo išlikti politiniame Europos žemėlapyje, priimdama visuotinę katalikybę ir kultūrinę polonizaciją. Po krizės Lietuvos didžioji kunigaikštystė virto gilia Lenkijos provincija.This book examines and analyses the Union between the Grand Duchy of Lithuania and Sweden signed in 1655 at Kėdainiai and the political crisis that followed. The union was a result of strong separatist dreams among the Lithuanian-Ruthenian Protestant elite led by the Radziwiłł family, and if implemented it would radically change the balance of power in the Baltic Sea region. The main legal point of the Union was the breach of Lithuanian federation with Poland and the establishment of a federation with Sweden. The Grand Duchy of Lithuania aspired to return to international relations as a self-governing subject. The Union meant a new Scandinavian alternative to Polish and Russian domination. The author places the events in the Grand Duchy of Lithuania in the general crisis that occurred in Europe in the middle of the 17th century characterized by a great number of wars, rebellions and civil wars from Portugal to Ukraine, and which builds the background to the crisis for Lithuania and Sweden. The research proved the importance of lesser powers in changing the geopolitical balance between the Great Powers. The conflict over Lithuania and Belarus was the main reason for the Swedish-Russian, Polish-Russian and Ukrainian-Russian wars. The failure of the Union with Sweden was caused by both internal and external factors. Internally, various ethnic, confessional and political groups within the nobility of Lithuania were split in favour of different foreign powers – from Muscovy to Transylvania. The external cause for the failure of the Union project was the failure of Swedish strategy. Sweden concentrated its activity to Poland, not to Lithuania. After the Union, Swedish authorities treated the Grand Duchy as an invaded country, not an equal. The Swedish administration introduced heavy taxation and was unable to control the brutality of the army. As a result Sweden was defeated in both Lithuania and Poland. Among the different economic, political and religious explanations of the general crisis, the case of Lithuania shows the importance of the political conflicts. For the separatists of Lithuania the main motive to turn against Poland and to promote alliance with Sweden, Russia or the Cossacks was the inability of Poland to shield the Grand Duchy from a Russian invasion.The Lithuanian case was a provincial rebellion led by the native nobility against their monarch, based on tradition of the previous independence and statehood period. It was not nationalism in its modern meaning, but instead a crisis of identity in the form of a conflict between Patria and Central Power. However, the cost of being a part of Sweden or Muscovy was greater than the benefit of political protection. Therefore, the pro-Polish orientation prevailed when Poland after 1658 recovered its military ability the local nobility regrouped around Warsaw. The Grand Duchy of Lithuania managed to remain on the political map of Europe, but at the price of general religious Catholization and cultural Polonization. After the crisis, the Grand Duchy of Lithuania gradually changed into a deep province of the Polish state