The problem of the validity of Lithuania's sovereignty in the context of a decision of the Permanent Court of International Justice.

One of the most important tasks for the state of Lithuania, reestablished in 1918, was to fix the borders with the neighbouring countries and to regain the lost ethnic lands. Lithuania regained the Klaipėda Region only after the 1923 Uprising. Lithuania granted the autonomy to the Region on the basis of the 1924 Paris Convention. The autonomy of the Region was established in the Convention and the Klaipėda Region Statute. Differences in the opinion of the signatories of the Klaipėda Region Convention emerged when implementing the provisions of autonomy in practice. The article deals with the problem of Lithuania’s sovereignty in respect of the Klaipėda Region, taking into consideration a decision of the Permanent Court of International Justice (August 11, 1932). At the beginning, the historical development of the Region is surveyed. It is stated that the requirements of the state of Lithuania to transfer the Klaipėda Region, based on the ethnic principle and the right of the nations for self-determination, were lawful. The second part of the article considers the cession of the Region. It is stated that separation of Klaipėda Region from Germany was lawful and was enforced by the Peace Treaty of Versailles (Art. 99).1918 m. atkurtai Lietuvos valstybei įgyvendinant tautos suverenitetą vienas svarbiausių uždavinių buvo nustatyti sienas su gretimomis valstybėmis ir atgauti prarastas etnines žemes. Klaipėdos kraštą Lietuvai pavyko atgauti tik po 1923 m. sukilimo. Remdamasi 1924 m. Paryžiaus konvencija Lietuva suteikė kraštui autonomijos statusą. Krašto autonomijos statusas, nustatytas konvencijoje ir Klaipėdos krašto statute, teisininkų buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Nuomonių skirtumų tarp Klaipėdos krašto konvencijos signatarių atsirado ir įgyvendinant autonomijos nuostatas. Klaipėdos krašto teisinės padėties, statuto ir konvencijos, cesijos raidos klausimais rašė M. Römeris, T. Petkevičius, D. Krivickas, S. Daukša, P. Kūris. Išsamų konvencijos komentarą pateikė J. Robinzonas. Šiems klausimams daug dėmesio skyrė ir Vokietijos tarptautinės ir konstitucinės teisės doktrinos atstovai (A. Rogge, J. Wallat, F. Berber, A. Hesse, T. Waino Kalijarwi, E. Friesecke ir kt.), bet jie Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimo Klaipėdos statuto aiškinimo byloje nesvarstė. Pirmosios Respublikos metais teisinėje spaudoje buvo publikuotas tik pats sprendimas, o Užsienio reikalų ministerija išleido bylos vertimą. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Lietuvos suvereniteto Klaipėdos krašte interpretavimo problemą, atsižvelgiant į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą. Tuo tikslu pirmoje straipsnio dalyje trumpai apžvelgiama Klaipėdos krašto istorinė raida ir pagrindžiami teisėti Lietuvos reikalavimai grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybei. Antroje straipsnio dalyje apžvelgiama krašto perleidimo Lietuvai raida ir analizuojama teisinės padėties kaita. Toliau straipsnyje apibūdinama Klaipėdos krašto autonomija, jos funkcionavimas ir teisinis autonomijos įvertinimas. Paskutinė dalis skirta Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimui Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje