Autobiography and Soviet Lithuanian women writers

Straipsnio analizės medžiaga pasirinktos moterų parašytos autobiografijos, publikuotos kas dešimtmetį (1957, 1967, 1977) leisto tarybinių rašytojų autobiografijų rinkinio vėlyviausiame variante Tarybinių lietuvių rašytojų auobiografijos (t. 1–2, 1989). Straipsnyje siekiama atskleisti, ką, sprendžiant iš rinkinio, rašytojos laikė tinkama pasakyti apie save visuomenei, ir ką iš to, ką jos pasakė, šiandien įmanoma spręsti apie visuomenę, jos narėms teikiamus privalumus ir trūkumus, reikalavimus, „laiko dvasią“ ir t. t. Kartu bandoma rekonstruoti ir tos visuomenės narės – tarybinės lietuvių rašytojos – kolektyvinę ir individualią tapatybę, drąsą ir baimę atsiskleisti, viešos personos ir „paprastos moters“ vaidmenų keliamas įtampas, kiek jos atsispindi autobiografijose. Tarybų Lietuvoje rašytojos dėl savo profesinės veiklos priklausė patriarchališkos ir normatyvinės visuomenės elitui, bet buvo to elito antraeilės personažės. Norėdamos būti lygiavertės, rašytojos, kaip ir rašytojai, visų pirma siekė save pristatyti kaip profesionales, tad autobiografijose dominuoja viešoji veikla. Kita vertus, autobiografija, kaip paraštinis žanras, tiko išsakyti asmeninius samprotavimus, nederėjusius prie oficialesnių tekstų. Straipsnio tikslas yra išryškinti komplikuotą asmens individualių bruožų ir gyvenamojo meto aplinkybių ryšį, atspindėtą autobiografijose. Šio laikotarpio moterų autobiografijas paranku skaityti pasitelkiant tiek moterų autobiografijų tyrimų tradicijas, tiek tarybinės visuomenės dokumentikos studijas.This article focuses on autobiographies by women writers published in the last, two-volume version of a collection titled Tarybinių lietuvos rašytojų autobiografijos (Autobiographies of Soviet Lithuanian Writers), published in 1989 (previous versions appeared in 1957, 1967, and 1977). Solveiga Daugirdaitė explores what women writers felt it was appropriate to say about themselves to their society, and what can be gleaned from their statements about the nature of that society, the strengths and weaknesses it accorded its female members, the demands it made on them, the "spirit of the times", and so on. Examining these autobiographies, she tries to reconstruct that social actor’s – the Soviet woman author’s – collective and individual identity, her courage and her fear of revealing herself, and the tension between her roles as public persona and "regular woman". In Soviet Lithuania, although women writers’ professional work accorded them a place within that patriarchal, dominant society’s elite, they remained secondary players within it. Seeking to be recognized as equals, these women writers presented themselves as professionals, and for this reason their public accomplishments have pride of place in the autobiographies. The goal of this article is to decode what is nevertheless said about their private lives, as much as it is possible to separate that from the public. In reading women’s autobiographies from this period, it is therefore appropriate to draw both on the traditions for studying women’s autobiography, as well as studies of documents from the Soviet period