National heritage and development of traditional handicraft centres

Preservation and nurturance of national heritage, production and development of national heritage objects are relevant not only for protecting the country’s ethnic uniqueness, but also for promoting historical-cultural tourism, enhancing the country’s economic growth, reducing inequalities between separate regions. Migration and emigration of the population, particularly expeditious in rural regions, not only affects negatively the country’s economic life, but also disturbs the transfer processes of traditions and lifestyles. One of the most recently emerged ways of preserving Lithuanian national heritage is the development of traditional handicraft centres. Such centres should represent the interests of traditional handicrafts, take care of the production and development of traditional products, provide traditional crafts training, consulting and other services. This article analyzes the value of national heritage products for the manufacturer and the consumer, the position of the national heritage in Lithuania, and the establishment perspective of handicraft centres. According to the statistical data the hypothesis is tested that the activity of national heritage craftspersons continues the traditions of experience transfer and forms the centre of craftsmen.Tautinio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas, tautinio paveldo produktų gamyba ir plėtra yra aktuali ne tik saugant šalies tautinį išskirtinumą, bet ir skatinant istorinį- kultūrinį turizmą, keliant šalies ekonomikos lygį, mažinant netolygumus tarp atskirų regionų. Tačiau spartūs socialinio ir ekonominio gyvenimo pokyčiai, kuriuos sukėlė per kelis pastaruosius dešimtmečius ypač aktyviai vykstantys globalizacijos procesai, palietė ir tautinio paveldo sritį. Neigiamos socialinės ir ekonominės pasekmės, gyventojų migracija ir emigracija, kuri ypač sparti kaimiškuosiuose rajonuose, ne tik neigiamai veikia šalies ekonominį gyvenimą, bet ir trikdo susiklosčiusių tradicijų ir gyvenimo būdo perdavimo procesus. Visos Europos valstybės ypač daug dėmesio skiria tautinio paveldo išsaugojimui ir jo veiklos organizavimui. Poreikis formuoti tautinio paveldo plėtros strategijas kyla ne tik iš tautinio paveldo gamintojų, bet ir iš valstybinę apsaugą užtikrinančių institucijų, ir iš vartotojo pusės. Tautinio paveldo plėtra skatinama mokestinėmis lengvatomis, remiamas tautinio paveldo gamintojų dalyvavimas renginiuose. Vienas iš pastaruoju metu remiamų Lietuvos tautinio paveldo išsaugojimo būdų – tradicinių amatų centrų kūrimas. Numatoma, kad tokie centrai turėtų atstovauti tradicinių amatininkų interesams, rūpintis tradicinių produktų gamyba ir plėtra, teikti tradicinių amatų mokymo, konsultavimo paslaugas. Straipsnyje nagrinėjama tautinio paveldo produktų kuriama vertė gamintojui ir vartotojui, apibendrinami daugiau ar mažiau sėkmingos tautinio paveldo veiklos atvejai, tautinio paveldo veiklos organizavimo būdai. Remiantis statistiniais duomenimis ieškoma atsakymo į klausimus: kur kuriami ir kur tikslinga kurti amatų centrus? Ar iki šiol išliko natūraliai susiformavę tradicinės amatininkų susitelkimo vietos? Ar amatininkai tolygiai pasiskirstę regionuose, ar kaupiasi etnografinių regionų kultūriniuose centruose, ar saugomų teritorijų centruose? Kur palankiausios sąlygos amatų centrams kurtis, plėstis, kaip užtikrinti jų išlikimą ir gyvybingumą? Ieškant atsakymų į šiuos klausimus atlikta tautinio paveldo produktų sertifikavimo duomenų statistinė analizė. Susiformavusių amatininkų centrų nustatymui buvo išskirtos septynios teritorijų grupės ir jų palyginimui taikytas vienfaktorinės dispersinės analizės ANOVA metodas. Atliktas tyrimas atskleidė, kad tautinio paveldo produktų kūrėjų veikla įvairiose vietovėse natūraliai neformuoja amatų centrų, nes beveik nėra didelių skirtumų tarp amatininkų skaičius 100 000 gyventojų nacionaliniuose parkuose, etnografiniuose regionuose, probleminėse Lietuvos teritorijose, išskyrus didžiausius Lietuvos miestus ir miestelius bei kaimiškuosius rajonus. Daroma išvada, kad amatų centrų kūrimosi vietas būtų tikslinga orientuoti ne į vietoves, kur yra didžiausias ar mažiausias gamintojų skaičius, bet derinant su istorinio-kultūrinio ir rekreacinio turizmo plėtros vystymo planais