Baltų-slavų ir indoeuropiečių rekonstrukcijos klausimu

Indoeuropeistikos tyrimų istorija rodo, kad prokalbę dažniausiai linkstama rekonstruoti panašią į kalbas, remiantis kuriomis ji pirmiausia ir buvusi atkurta. Vėliau paliudytų kalbų duomenis dažnai bandoma aiškinti remiantis seniausiomis žinomomis kalbomis. Tokios metodologijos ãtmaina laikytini ir bandymai paliudytus duomenis kildinti iš postuluojamos sistemos, apimančios daugiau, nei galima rekonstruoti lyginamuoju metodu, dažnai spėjant, kad pirminė sistema buvusi reguliaresnė, nei galima iš tiesų rekonstruoti. Straipsnyje teigiama, kad tokia metodologija yra klaidinga, o rekonstrukcijos kryptis visuomet turėtų būti iš viršaus žemyn, o ne atvirkščiai. Postuluojant ide. gen. pl. galūnę *-ōm, prikurta daugybė papildomų hipotezių italikų, keltų, germanų ir baltų-slavų kalbų faktams paaiškinti. Trumposios galūnės *-om rekonstrukcija, remiama sl. -ъ, lie. -ų ir pr. -on, paaiškina taip pat ir go. galūnes -e bei -o, keltų ir italikų trumpąsias galūnes, gr. -ῶν cirkumfleksą bei dviskiemenę indų-iranėnų galūnę *-aHam, indų-iranėnų bei italikų-keltų įvardines galūnes – visos jos gali būti kildinamos iš senųjų neutr. formų su *-om, anksčiau vartotų kaip posesyvai predikatinėse konstrukcijose