Personalism and Bulgarian identity discourse between the two world wars (a preliminary exploration)

In this paper I investigate the compatibility between personalist philosophy and the Bulgarian identity discourse between the two World Wars. Having outlined the variability and conceptual tensions (on “collective personality,” e.g.) within Russian and French personalism(s) of the 1910s-1940s, I delineate four prerequisites for emerging and adopting personalism in interwar Bulgaria: (1) the post-idealist crisis of identities and identifications; (2) the reception of foreign personalist (or close to such) philosophy; (3) the reassessment of “home” (East-Christian) theological tradition and its philosophical implications; (4) the discovery of someone “other” needed worthy of being recognised as (collective) “Thee.” Postponing the exploration of the third prerequisite for a subsequent study, I conclude so far that within interwar Bulgarian secular thought only random juxtapositions between personalism and identity discourse can be expected, and I examine three such cases.Šiame straipsnyje aš tiriu personalistinės filosofijos (filosofijos, kilusios iš „epistemologinio“ ar „antropologinio“ filosofijos „posūkio“ 1910-aisiais – 1920-aisiais metais ir susidūrusios su savo geocentristine ir bizantine kopija, išsirutuliojusia 1930-aisiais iš neopalamizmo) ir bulgariškosios tapatybės diskursą, gyvavusį tarp dviejų pasaulinių karų. Apžvelgęs prancūzų ir rusų personalizmą 1920-aisiais – 1940-aisiais metais (E. Mounier, N. Berdiaev, L. Karsavin), jų variantiškumą ir vidinius konceptualiuosius nesuderinamumus (tarp jų ir „kolektyvinio individo“ atvejį) aš aptariu šias personalizmo susiformavimo prielaidas tarpukario Bulgarijoje: 1) pokario / po-idealistinė tapatumo ir identiteto krizė; 2) personalistinės (arba ankstesnės / gretimos egzistencinės ir dialoginės) filosofijos įvaldymas; 3) naujas „namų“ teologinės tradicijos ir jos filosofinės reikšmės (jos pačios personalizmo) vertinimas; 4) „kito“ atsiliepiančio (kolektyvinio) „Tu“ vardu atradimas ir toks komunikavimas su „kitu“. Žvelgdamas į antros prielaidos formavimąsi aš nagrinėju ir papildomas priežastis: O. Špenglerio „Vakarų saulėlydis“ (1918–1922) ir N. Trubeckojaus „Europa ir žmonija“ (1920) paskatino bulgarų tapatybės diskurso iniciaciją proto personalizmo būdu Aš darau išvadą, kad pasaulietinėje mintyje tyrėjas gali prognozuoti tik atsitiktinius personalizmo ir tapatybės diskurso supriešinimus, ir susitelkiu ties trimis tokiais atvejais (vienas iš jų papildo mano hipotezę žinia, kad pobizantinė tradicija tapo tinkamu „pašnekovu“ personalistiniame kolektyvinio tapatumo diskurse) ir iškeliu dar ir ketvirtą atvejį. Ironiška, bet prognozuotina, kad mano protagonistai yra ne filosofai, bet lingvistas (Stefan Mladenov), archeologas (Bogdan Filov) ir kultūrosofas mitų kūrėjas (Najden Šejtanov). Nauji (šio laikotarpio klerikalizmo minties) tyrimai ir jau atliktas tyrimas gali pateikti platesnį problemos vaizdą, aprėpiantį kultūros persikėlimą laike ir erdvėje, iš „periferijos“ ir iš „centro“