Lithuanian orthography reform in seventeenth century Lithuania Minor. I. Fricatives and affricates

Straipsnyje siekiama detalizuoti XVII a. vykusius ortografijos kaitos procesus, apžvelgti svarbiausius rašybos keitimus ir patikrinti Danieliaus Kleino kaip reformatoriaus vaidmenį. Tarp rašybos keitimų bandymų prieš pasirodant Kleino gramatikoms minėtinos S. Vaišnoro ir L. Rėzos naujovės priebalsių žymėjime. Rėzos psalmyno (1625) naujovė yra afrikatos [č] rašyba: žodžio pradžioje ir kitose pozicijose. Dviraidžiu , vartotu priebalsiui [ž] žymėti, nuo XVII a. 5–ojo dešimtmečio pradedamas ženklinti [š] – tai gali būti laikoma naujojo rašybos etapo pradžia. Galima manyti, kad reformai postūmį suteikė 1639 m. visuotinis potvarkis, raginęs parengti lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną. Ryškiausi „senosios“ ir „naujosios“ rašybos skirtumai yra pučiamųjų priebalsių [š], [ž], afrikatų [č], [dž] rašyba, nosinių balsių [į], [ų] žymėjimas, balsių kiekybės (vartojimas, priebalsių geminacija) ir balsių kokybės (siaurojo ir plačiojo [e]) skyrimas, taip pat žodžio kirčio ir morfologinių formų žymėjimas. Apie keitimus daugiausia galima spręsti iš negausių išlikusių tekstų rašybos ir užuominų Kleino gramatikose (1653, 1654), kurios atskleidžia, kad reforma buvo grindžiama puristiniais (nevartoti svetimų garsų), politiniais (siekis suartinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos rašybą), ekonominiais (vienženklis rašmuo geresnis už daugiaženklį) ir edukaciniais (mokymosi palengvinimas) motyvais. Svarbiausi priebalsių žymėjimo pakeitimai yra paliudyti kiek anksčiau, nei buvo išspausdintos Kleino gramatikos, tuo tarpu Kleino gramatikos laikytinos tokios rašybos įtvirtinimu