Guilt beyond accusations, or memories of the holocaust in Lithuanian shtetls

Šis straipsnis yra mėginimas parodyti, kad kaltė kaip reakcija į kaltinimą ir kaltė kaip pozityvus impulsas socialinėms permainoms vykti yra skirtingos laikysenos, tarpusavyje nesusijusios ir viena iš kitos neišvedamos. Kaltinimas, priešingai, panaikina kaltės suvokimo pozityvumą, t. y. atima iš jo galią kurti naują santykį su aplinkui gyvenančiaisiais. Keisti bendruomenines nuostatas ir laikysenas pajėgia toks kaltės suvokimas, kuris palengva randasi iš patirto socialinio pasimetimo radikalaus žiaurumo akivaizdoje, iš suvokto patirtos neteisybės santykio su ankstesne mąstysena ir elgsena. Sunkiai ir nenoriai artikuliuojamos Holokausto atmintys nedideliuose Lietuvos miesteliuose atskleidžia būtent šį – ne parodomąjį, bet veiksnų ir bendruomenėms būtiną kaltės įsisąmoninimą. Tai nėra kaltė, kurią suvokia tik tiesiogiai kalti individai, tai bendruomeninis būvis, išreikštas veikiau per verbalizavimo ir naratyvizavimo stygių, negu per tekstus ar teiginius. Tai – socialinis atsivertimas, metanoia – potyris, iš kurio randasi suvokimas, kas teisinga, kas – ne. Todėl ši kaltė yra anapus kaltinimų, ji veikiau formuoja ir teikia etinį kriterijų – istorinės tiesos karkasą, o ne reaguoja į jau nustatytą istorinę tiesą.This article is an attempt to show the difference between guilt as a reaction to accusations and guilt as a positive impulse for social change. These attitudes are not related and cannot be derived from each other. Accusation abolishes the positive power of guilt, i.e., excludes this communal attitude from the processes of social creativity. New understandings and behaviors in a community are produced by this kind of communal guilt which gradually emerges from experiences of social shock when confronting acts of radical violence, and from an understanding of the links between previous mental attitudes and the cruel events. Memories of the Holocaust in Lithuanian shtetls (small towns that previously were predominantly Jewish) express exactly this fully active and communally necessary kind of guilt consciousness which is not for show. This guilt is not an experience felt solely by the direct perpetrators; it is a communal state, expressed more in a lack of narrativization and verbalization (or in unconscious rejection of previous conceptual ground) than in concrete texts or statements. This is more social metanoia in which new criteria for historical truth are able to appear. Therefore this kind of guilt consciousness is possible only beyond accusations in the live communicative memory of a community: it rather forms criteria for historical truth instead of just reacting to the given historical data