Ar Europos Sąjungos prisijungimas prie Europos Žmogaus Teisių Konvencijos sustiprins pagrindinių teisių apsaugą Europoje?

The treaty of Lisbon makes European Union (EU) accession to the European Convention on Human Rights (ECHR) an obligation of result. The issue has been intensely discussed for more than thirty years, arguing that such accession is necessary in view of the need to ensure the ECHR standard of fundamental rights protection in Europe. This question again gains prominence as the EU member states and the institutions seek to agree on the negotiation directives of EU accession to the ECHR. The process brings up the difficulties involved in creating a mechanism which would both facilitate the autonomy of the EU legal order and enable individuals to bring claims against the EU to the European Court of Human Rights (ECtHR). This involves the questions how it would be possible to ensure quick access to justice, and whether the ECtHR would continue to apply the doctrine of equivalent protection in relation to EU even after the latter becomes bound by the ECHR. The article argues that EU accession to the Convention is a prominent political step ensuring coherence of human rights protection mechanism in Europe. However, the need to ensure prompt access to justice mandates that the doctrine of equivalent protection, pursuant to which the ECtHR presumes that EU ensures equivalent protection to human rights to that of the ECHR system and finds claims concerning EU acts inadmissible, is maintained and developed further. Therefore, at the end of this article the author presupposes that a better way of ensuring the guarantee of access to court in cases of the application of the state immunity doctrine would be to leave this issue of a clear political shadow to be solved between the two states by means of diplomatic negotiation.Lisabonos sutartis įtvirtina, kad ES ne tik turi kompetenciją, bet ir pareigą prisijungti prie Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Rusijai pagaliau ratifikavus Konvencijos 14 protokolą tris dešimtmečius aptarinėta galimybė Europos Bendrijai/Europos Sąjungai prisijungti prie Konvencijos tampa reali. Vienas iš pagrindinių argumentų už ES prisijungimą prie Konvencijos – siekis užtikrinti deramą žmogaus teisių apsaugą visoje Europoje, netaikant išimčių tarptautinių organizacijų sprendimams. Nors Europos Sąjungos teisė užtikrina apsaugą pagrindinėms teisėms kaip bendriesiems teisės principams, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, iki Lisabonos sutarties ES teisėje nebuvo teisiškai privalomo rašytinio tokių teisių katalogo. Be to, ypač po Mastrichto sutartimi įtvirtintos trijų ramsčių sistemos, imta vis aktyviau kritikuoti pagrindinių teisių apsaugą ES, atsižvelgiant į išimtis iš teisinės apsaugos teisingumo ir vidaus reikalų klausimais bei užsienio ir saugumo politikos srityse. Lisabonos sutartis panaikina ramsčių sistemą bei patikslina, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti ir tas priemones, kuriomis ribojama pagrindinių teisių apsauga bendros užsienio ir saugumo politikos srityje. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo netrikdė tariami ES teisinės sistemos neatitikimai Konvencijos teisių apsaugos standartui – jis iki šiol nuosekliai laikėsi paties išplėtotos ekvivalentiškos teisių apsaugos doktrinos, kuria remdamasis atsisakydavo priimti nagrinėti ieškinius, susijusius su tarptautinėmis organizacijomis, jei tik jos užtikrino ekvivalentišką žmogaus teisių apsaugą. Paskutinis ir pats išsamiausias jo sprendimas šiuo klausimu – Bosphorus prieš Airiją. Kadangi derybos dėl ES prisijungimo prie Konvencijos sąlygų turėtų prasidėti netrukus, vienas aktualiausių šiuo metu klausimų – ar ekvivalentiškos apsaugos doktrina išliktų netgi ES prisijungus prie EŽTK, ir kaip tai būtų suderinama su stojimo tikslu pagerinti pagrindinių teisių apsaugą Europoje. Straipsnyje analizuojami argumentai, paskatinę ES prisijungimą prie EŽTK, aptariama ekvivalentiškos apsaugos doktrina, jos raida bei argumentai už ir prieš šios doktrinos išsaugojimą tolesnėje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Nors ES prisijungimas prie Konvencijos neabejotinai prisidėtų prie žmogaus teisių užtikrinimo sistemos nuoseklumo, nėra pagrindo manyti, kad jis ją iš esmės sustiprintų. Ekvivalentiškos teisių apsaugos doktrina jau reikšmingai padėjo sustiprinti pagrindinių teisių apsaugą. Įsigaliojusi Lisabonos sutartis nesuteikia pagrindo Europos Žmogaus Teisių Teismui atsisakyti šios doktrinos. Atvirkščiai, siekis užtikrinti bylų operatyvumą skatintų, kad Teismas šią doktriną praplėstų ir valstybėms