Savęs paties sąvokos teorinė interpretacija ir jos naudojimas socialinio darbo praktikoje

Since the inception of social work numerous practice theories have been advocated. These range from the "Friendly Visitors" of the Charity Organization Society to the co-constructors of reality of post modern practice. Each of these perspectives emphasized the importance of "relationship" in practicing social work. This term in more recent times has been called "use of self." Rarely in the literature is either "self" or "use of self" defined? This article illustrates the links between practice theory and assumptions about self. The authors provide a relational perspective of self and then define both self and use of self for social work practice. Finally, an example of use of self is provided.Socialinio darbo, kaip profesinės veiklos, pradžioje jos intervencijos objektu laikyti klientų tarpusavio santykiai. Laikui bėgant socialinio darbo objektas buvo pervadintas savęs paties naudojimo praktika. Vis dėlto socialinio darbo teorijoje sąvoka „pats" menkai apibrėžta. Iš dalies tai galima paaiškinti socialinio darbo teorijų kaita, kurių kiekviena pateikdavo vis kitokią „savęs paties" sąvoką. Pavyzdžiui, Malonių labdaros lankytojų organizacijos darbuotojai kliento savimonę tapatino su jo/s asmenimi. Psichoanalitinei teorijai tapus socialiniu darbu, individo „pats" pradėtas sieti su jo/s psichika, t. y, id. ego, super ego. Vėlesnė naujovė „paties" suvokimą sieja su socialiniu veiksmu pagrįsta George'o Herberto Meado (1934) teorija. Visos trys socialinio darbo teorijoje vartojamos „savęs paties" koncepcijos - konstruktyvistinė, socialinio veiksmo, ir psichoanalitinė - individo „pats" vertina kaip socialinės sąveikos procesą su „kitu". Taigi „pats" ir „kitas" yra neatskiriami. Šiame straipsnyje „paties" sąvoka tapatinama su socialiniu sąveikos procesu, kuriančiu socialinį pasaulį. Empiriniai pavyzdžiai pateikiami iliustruoti šį „paties" suvokimą