Krizių komunikacijos koncepcijos kaip metodo, sustiprinančio visuomenės pasitikėjimą valstybės valdžia, pritaikomumas Ukrainai

The rapidly increasing crisis in the Ukrainian society presents the problem of analysing the concept of crisis communication. Topics which relate to risks and threats to life, health and well-being of the citizens, attract great attention from the public. However, the existing forms of communication, in most cases, are not professionally argumentative or reliable forms of communication. This impedes the making of reasonable and constructive risk assessments by the community. Many public agencies make risk assessments using different criteria—this generates additional obstacles to efficient risk regulation and significantly decreases public confidence in the state authorities. The aim of this article is one of the first attempts to analyse the foreign practice of risk communication in the Ukrainian scientific literature. With analytical and comparative methods of research, a systematisation of developments by foreign investigators is shown, and an original definition of risk communication is proposed. Modern trends and areas of research are taken into account, including the generation of risks caused by the intervention of people in environmental and technological processes.Sparti krizės Ukrainoje plėtra lemia krizių kumunikacijos tyrinėjimų aktualumą. Temoms, susijusioms su rizikomis ir grėsmėmis piliečių gyvenimui, sveikatai ir gerovei, visuomenė skiria didelį dėmesį. Vis dėlto daugeliu atvejų dabartinė komunikacijos praktika negali patenkinti profesionaliai argumentuotos ir patikimos komunikacijos, kuri yra pagrindas pagrįstai ir išsamiai įvertinti rizikas, poreikio. Dauguma viešųjų įstaigų rizikas vertina pagal skirtingus kriterijus, o tai tik sudaro papildomų kliūčių efektyviai reguliuoti riziką bei labai sumažina visuomenės pasitikėjimą valdžia. Šio straipsnio autoriai pateikia vieną iš pirmųjų bandymų Ukrainos mokslinės literatūros pagrindu tyrinėti užsienio krizių komunikacijos praktiką. Siūlydami savitą krizių komunikacijos traktavimo būdą autoriai remiasi tokiais komponentais kaip rizika, sukelta žmonių intervencijos į gamtos ir technologinius procesus, rizikos priimtinumas, abipusės komunikacijos plėtra bei daugiašalis tarpininkų susitikimas viešai aptarti rizikas