Tradition of christian mysticism in prose by Antanas Vaičiulaitis

Straipsnyje siekiama parodyti krikščioniškos mistinės tradicijos sklaidą A. Vaičiulaičio prozoje. Tiriama ne tik gerai žinomų, bet ir į rinkinius neįtrauktų tarpukario laikotarpio tekstų „Sabos karalienė“, „Rachelė“, „Pelkių takas“, „Apaštalų iškeliavimas“, „Rogės“, „Tavo veido šviesa“ teopoetika. Mistinės patirties tradicija Antano Vaičiulaičio kūryboje tematizuojama išskirtiniais bendruomenės vaizdiniais. Susitikimo, meilės, mirties, įsiklausymo į Žodį ir atsivertimo dvasioje gyvenanti prozininko bendruomenė pasirodo kaip teofanijos. Vaičiulaičio personažai patyrimiškai veikia simboliškai prasmingoje vietoj – šventovėje arba archetipinėje kelionės situacijoje. Viena iš galimų vaičiulaitiško judėjimo prasmių – keliaujančios Bažnyčios vizija. Vietos bei šviesos vaizdiniais išsakomas susitikimas su Dievu, meilės santykis su pasauliu, dieviško pokalbio situacija – ši teopoetika Vaičiulaitį įgalina lyginti su tokiais krikščioniškos mistikos autoriais kaip Klemensas Aleksandrietis, Aurelijus Augustinas, Bonaventūra. Platus veikėjų tipažo spektras (nuo paprasto vienuolio dailidės iki Mokytojo), vietos, laiko, daiktų, įvykių bei veiksmų konkretumas, siužetiniu ir semantiniu lygmeniu atsiveriantis pokalbis, įprasto ir neįprasto sąveika implikuoja savitą kasdienio pasaulio mistikos teopoetiką. Ryškiausia mistinės patirties linija prozininko kūryboje – Dievo kūrinijos kontempliacija, amžinas džiaugsmas Jo akivaizdoje, atsivertimo malonės patirtys. Dievas apsireiškia daiktų ir gamtos pasaulio pavidalais, mirties ir meilės patirtimis, kaip vienintelis religinės bendruomenės centras.The article is aimed at demonstrating an influence of Christian mystic tradition on the prose of A. Vaičiulaitis by studying theopoetics both of well-known texts of the interwar period and of those not included into any collection: “Sabos karalienė” [The Queen of Sheba], “Rachelė” [Rachel], “Pelkių takas” [A Pathway Through Swamp], “Apaštalų iškeliavimas”[Departure of Apostles], “Rogės” [Sleigh], “Tavo veido šviesa” [Light of Your Face]. The tradition of mystic experience in Vaičiulaitis’s works is expressed through idiosyncratic images of community which lives in a spirit of get-together, love, death, observance of God’s word and spiritual conversion, and appears as theophanies. Vaičiulaitis’s characters act through their experiences in a symbolically significant location: a sanctuary or archetypal journey. One of the possible meanings of motion in Vaičiulaitis’s works is a vision of wandering Church. Images of location and light speak about meeting with God, love relationship with the world, divine conversation. This theopoetics enable Vaičiulaitis to match such authors of Christian mystics as Clemens Alexandrinus, Saint Augustine and Saint Bonaventure. A wide spectrum of character types (from a simple carpenter monk to the Teacher), specific locations, time, things, events and actions, dialogue disclosed at the level of plot and semantics, interaction between what’s usual and what’s unusual implies unique theopoetics of the mystics of everyday world. The most obvious line of mystic experience in Vaičiulaitis’s works is contemplation of God’s creation, eternal joy at His face, experience of the bliss of conversion. God can be found in things and natural world, in experience of death and love, and as a single centre of devotional community