The image and problems of efficiency in activities of interwar Lithuania's officials

During the third decade of XX century in the administrative machine of Lithuanian government the old officialdom, which has graduated studies in czarist Russia was dominant. The main attribute of that generation of officials was experience of life together with the maladies inherited from Russia, namely: sycophancy, patronage, reserve and reserved view to innovations. However already in the fourth decade [the second decade of independent Lithuania] the new young administrations, graduates of the Western and Lithuanian schools started work at the institutions of public administration. The functional style of public administration, that was dominant at that time in Western countries was more acceptable for them. The interwar Lithuania was a young nation which faced a lot of difficulties, typical for the nations with the lack of management experience: malpractice of the officials, lack the education, instability of legal system etc. During the last decade of interwar Lithuania the government was putting its efforts to rationalize management taking into account the influence of global economical crisis and public opinion.Atkūrus Nepriklausomybę tarpukario Lietuvos valstybės administraciniame aparate vyravo senoji, carinėje Rusijoje mokslus baigusi, valdininkija. Šios valdininkų kartos pagrindinis bruožas buvo gyvenimiškoji patirtis bei iš Rusijos paveldėtos blogybės: korupcija, pataikavimas, protekcijos ir atsargumas bei naujovių stoka. Tačiau jau ketvirtame dešimtmetyje valstybės institucijose atsirado daugiau Lietuvoje bei Vakarų šalyse mokslus baigusių teisininkų, finansų, ekonomikos ir vadybos specialistų. Jiems buvo priimtinesnis tuo metu Vakaruose vyravęs funkcinis administravimo stilius. Praėjus daugeliui metų iš laiko perspektyvos idealizuodami tarpukario Lietuvos administratorius (valdininkus) dažnai nematom ir tų neigiamų jų veiklos aspektų, kuriuos kėlė tuometinė spauda ir visuomenė. Tarpukario Nepriklausoma Lietuva buvo jauna valstybė ir susidūrė su daugeliu sunkumų, būdingu nedidelę valdymo patirtį turinčioms šalims: valdininkų nekompetencija, išsimokslinimo stoka, teisinės sistemos nestabilumu ir t. t. Paskutinį tarpukario Lietuvos dešimtmetį valstybės valdžia siekė racionalizuoti valdymą atsižvelgdama į pasaulinės ekonominės krizės įtaką, viešąją nuomonę, valstybės funkcines galimybes, finansinę padėtį