Religious meaning of three Catholic funeral customs (beginning of 21st century)

Šiame straipsnyje siekiama apibūdinti katalikų laidotuvių papročių religinę prasmę, kaip žmogaus vertybinės orientacijos pagrindą. Pagrindinis tyrimo duomenų šaltinis – nauja autorės atliktų ekspedicijų medžiaga. Darbe siekiama išsiaiškinti tradicinę kataliko žmogaus nuostatą, laidotuvių papročių tvarumą ir kaitą. Tradicinėje kultūroje pagarba mirusiajam laikyta būtina. Vykdydami laidotuvių apeigas gyvieji stengėsi mirusiajam palengvinti perėjimą į kitą pasaulį, apeigomis buvo siekiama apsaugoti save nuo galimų neigiamų sąlyčio su mirtimi pasekmių. Mirusiųjų gedėjimo metu išliko du svarbūs elementai – apranga ir elgesys. Religinė gedulo prasmė katalikų aplinkoje yra pamiršta. Priežastis gali būti sekuliarizacija, slypinti į vartojimą orientuotos masinės kultūros plitime. Žūties vietų žymėjimas – senas paprotys, išlikęs iki XXI a. Žuvimo vietose pakelėse dedamų gėlių, deginamų žvakių, pastatytų kryžių paskirtis – tai artimųjų prašymas pasimelsti už žuvusįjį, išplaukiantis iš katalikų tikėjimo, kad nespėjusiajam tinkamai pasiruošti mirčiai yra reikalinga jį užtarianti malda. Sustojimas prie mirusiojo namų kaip atsisveikinimas su jais išreiškia apsisaugojimą nuo nepageidaujamo mirusiojo vėlės grįžimo į jo buvusius namus. Šio papročio raida nėra vienakryptė. Formą paprotys gali būti įgavęs iš senojo papročio sustoti prie lauko ribos ar kryžkelėse, kuris krikščionybės metais įgavo sustojimo prie kryžiaus formą. Aptarti papročiai įgavo pozityvistinio prisiminimų kulto bruožų. Tai rodo silpnėjantį rūpestį mirusio bendrijos nario pomirtiniu likimu.The paper aims to describe the religious meaning of Catholic funeral customs as the basis of human value orientation. The main source of research data is the new material from expeditions conducted by the author. The study aims to ascertain the traditional attitude of a Catholic, sustainability and change of funeral customs. Respect for the deceased was considered a must in traditional culture. During the funeral ceremony, the living tried to facilitate the deceased person’s transition to the other world, and the rites aimed at protecting oneself from potential negative consequences of contact with death. Mourning has retained two important elements: outfit and behaviour. The religious meaning of mourning has been forgotten in the Catholic environment. This could have been caused by secularisation, hidden in the spread of consumption-orientated mass culture. Marking of places of death is an old custom, which survived until the 21st c. The purpose of flowers, candles and crosses in the places of death by the roadsides is the relatives’ request to pray for the deceased person, arising out of the Catholic belief that a prayer is necessary, because the deceased person failed to properly prepare for death. Stopping by the house of the deceased person as a farewell expresses protection from the undesirable return of the souls of the deceased to their home. This custom undertook more than one direction of development. The custom could have acquired form from the old custom to stop by the field boundary or a crossing, which acquired the form of stopping by the cross during the Christian period. The discussed customs acquired the features of the positivist cult of recollections. This shows a weakening concern with the afterlife of the deceased member of the community