Vietovardžių vartosena Jono Bretkūno Evangelijų vertime (1579-1580)

Straipsnyje tiriama vietovardžių vartosena Jono Bretkūno Evangelijų, Naujojo Testamento (toliau – BNT) vertime (1579-1580).Vertėjas dažniausiai laikosi bažnytinių knygų vertimo tradicijos: geografinę reikšmę turinčius vietovardžius kaito, sakralinių nekaito, o turinčius abi reikšmes vartoja įvairiai. Linksniuojami vietovardžiai padeda susidaryti vaizdą apie svetimvardžių pritaikymą XVI a. lietuvių kalboje (pvz. Galilėja). Pasitaiko dvejopos vietovardžių giminės vartosenos atvejų, pvz., Sidona, Sidonas; Jericha, Jerichas. Fonetiškai vietovardžių Bretkūnas neadaptuoja: išlaiko th (Arimathia, Bethania, Bethphoia, Bethfaida), dvigubų priebalsių junginius (Gomorra), nesprendžia hiatinių situacijų (ifch Galileos (Mt 3,13)). Nuosekliausiai laikomasi graikiškojo originalo. Išryškėjo, jog su prielinksniu ing išlaikyta originali vietovardžių vartosena, o redaguojant tekstą pereinama prie kaitomos, lietuvių kalbai būdingos vietovardžių vartosenos (Silojos, Izraelio ir Kafarnaumo atvejai). Bretkūno Postilės medžiaga patvirtina, kad sakraliniai vietovardžiai nekaitomi, kai sintagminius santykius išreiškia kita, greta esanti leksema. Kaitomi tie sakraliniai vietovardžiai, kurie perikopėse, vadinasi, jie buvo vartojami sakytinėje bažnytinėje kalboje. BNT linksniuojami Betfagės, Jericho, Izraelio ir Betliejaus vietovardžiai, kurie originaluose nekaitomi. Šie vietovardžiai kaitomi ir Bretkūno Postilėje. Nenuoseklią Jeruzalės vietovardžio vartoseną lėmė M. Lutherio teksto įtaka. Įdomu tai, jog šiandien aktuali svetimžodžių vartosena klausimų kėlė ir XVI a. lietuviškųjų raštų autoriams.The usage of place names in the translations of the Gospels and the New Testament by Jonas Bretkūnas (hereinafter NTB) (1579–1580) is studied in the article. The translator usually adheres to the ecclesiastical book translation tradition: inflects place names with geographical meaning, does not inflect the sacral ones, and uses place names with both meanings in different ways. Declined place names help to understand how foreign place names were adapted in the Lithuanian language in the 16th c. (e.g., Galilėja). Both genders are available for some place names (e.g., Sidona, Sidonas; Jericha, Jerichas). Bretkūnas does not adapt place names phonetically: retains th (Arimathia, Bethania, Bethphoia, Bethfaida), compounds of double consonants (Gomorra), does not solve hiatal situations (ifch Galileos (Mt 3,13)). He consistently adheres to the Greek original. The original usage of place names was retained with preposition ing, and when proofreading the text a move is made to the inflected usage of place names that is typical of the Lithuanian language (in cases of Siloja, Israel and Kafarnaum). The material for the Postilla by Bretkūnas confirms that sacral place names are not inflected when syntagmatic relations are expressed by another parallel lexeme. The sacral place names that were used in citations, i.e. in the spoken ecclesiastical language, are inflected. In NTB, the place names of Bethphage, Jericho, Israel and Bethlehem, which are not inflected in the originals, are declined. They are inflected in the Postilla. An inconsistent usage of place name Jerusalem was determined by the influence of Martin Luther’s text. It is interesting that the usage of foreign words which is relevant today raised questions already to the authors of Lithuanian complete works in the 16th c