The development of legal status of political parties in Lithuania in 1918-1940

A modern democratic State cannot imagine itself without parties, with which the idea of representation and its practice in society are deeply connected. The legal regulation of parties and the knowledge of its evolution are problems constantly relevant not only because the democracy itself requires a specific legal status of parties, but also because it defines its characteristics. In this thesis, the parties are analysed in the terms of the history of law, in order to reveal their legal status in the context of the development of Lithuania in the “1918–1940” period, as well as to discuss – from the “pre-history” of parties to Lithuanian independence in 1918 – the differences between Lithuanian political movements and political parties and the reasons for which parties were losing public confidence, the democracy which they were establishing has started to lose popularity inside Lithuanian society and the coup of 1926 has significantly limited the activity of parties and their pluralism, so that the structure of the regime of the State has turned into authoritarianism. In 1940 the regime of occupation of Soviet Union has forbidden all parties except the communist one, in a way that not only has interrupted the development of the democratic regulation of the activity of parties, but also has altered their authentic nature. The historical analysis of political life of Lithuania in 1918–1940 take to the conclusion according towhich, even if at the birth of democratic state parties began to raise as interest groups above the public, they – and the representative democracy based on them – have been subjected to crisis of confidence, which, in that time in Lithuania, has ended with the Coup d’Etat of 1926.Šiuolaikinė demokratinė valstybė neįsivaizduojama be partijų su kuriomis susijusi pati visuomenės politinio atstovavimo idėja ir jos praktika. Partijos dėl savo specialaus, kartais nevienareikšmiško vaidmens stabilizuojant politinį demokratinės valstybės gyvenimą, tampa kompleksinio tyrimo objektu. Šioje disertacijoje partijos ir jų veikla tiriama teisės istorijos požiūriu, siekiant atskleisti jų teisinį statusą, jo raidą Lietuvoje 1918–1940 metais, taip pat aptarti partijų priešistoriją iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., skirtumus tarp Lietuvos politinių judėjimų ir politinių partijų, priežastis, dėl kurių partijos ir jų realizuojamas demokratiškumas Lietuvoje ėmė prarasti populiarumą visuomenėje, o 1926 m. įvykęs valstybės perversmas ženkliai apribojo partijų veiklą, jų pliuralizmą, o pačią valstybės santvarką pasuko autoritarizmo link. Sukurta santvarka pasinaudojo 1940 m. Lietuvą okupavę sovietai: jie 1940 m. uždraudė Lietuvoje visas kitas partijas, išskyrus komunistų, sustabdė tolimesnę partijų veiklos demokratinio reglamentavimo raidą ir iškreipė autentiškąją partijų esmę. Atlikta 1918–1940 m. istorinės medžiagos analizė leidžia teigti, kad, jei besikuriančioje demokratinėje valstybėje partijos ima grupinius interesus kelti aukščiau valstybinių, partijas ir jomis besiremiančią atstovaujamąją demokratiją ištinka pasitikėjimo krizė, kuri ano meto Lietuvoje baigėsi 1926 m. valstybės perversmu