Jei pašaukia

Recenzijoje aptariamas Dalios Jazukevičiūtės romanas „Anarchistės išpažintis“. Pirmas šios autorės romanas, išplėštas iš žurnalistikos, bet jos dar maitinamas. Jazukevičiūtė yra labiau spontaniška autorė negu konstruktorė. Rašanti iš aistros, iš gyvo nervo, nerimo. Romano veiksmo linija tarsi imituoja gyvenimo siužetą – nežinoma, kas, kaip ir kada atsitiks, įvyks; „Anarchistes išpažinčiai“ trūksta struktūriškumo. Pavadinimas nėra vykęs – šiandien į išpažintis pretenduoja visa masinė kultūra, visa, ką galima pateikti kaip prekę. Laimė, autorė tą slenkstį žino. Iš sąmonės požemių romanas pasiima negailestingą akistatą su savimi. Intensyvi, kraštutinumais gyvenanti, nuolat išsibalansuojanti sąmonė vis atsitrenkia į tai, ko ji nebegali pakelti. Feminizmas gauna naujų impulsų iš to, kad visuomenėje ima trūkti balanso tarp išlavintų, aukštesnę inteligencijos pakopą pasiekusių moterų ir tik gyvenimo praktika užsiimančių vyrų. Giliosios kūno ir dvasios tapatybės, tikro susitikimo ilgesys Jazukevičūtės romane išauga iki vilties, dėl kurios viskas daroma, rašoma. Lieka autentiškų pokalbių, iliuzijų, skaudžios intelektualų ironijos paliudijimai – ką daryti žvelgiant į Lietuvos padėtį, į išvažiuojančius, į gilėjančias skurdo duobes. Ironiškas anarchistų partijos kūrimo scenarijus – ką mąstyti mąstantiems, ką rinktis beviltiškoje baloje, kur slopsta kiekvienas autentiškas balsas, kai begalima tik sarkastiškai tyčiotis. Teksto kokybė išsprendžia visas problemas – ir moralės, ir degtinės, ir biografinės identifikacijos, ir keiksmažodžių. Jazukevičiūtės teksto kokybė romanui yra pakankama.The review discusses the novel “Anarchistės išpažintis” [Confessions of a Female Anarchist] by Dalia Jazukevičiūtė. The first novel of this author was ripped out of journalism yet still being fed by it. Jazukevičiūtė is a spontaneous author rather than a constructor. She writes out of passion, live nerve, worry. The movement of the novel as if imitates the plot of life - we do not know what, how and when will happen; “Anarchistės išpažintis” lacks structure. The title is not suitable – today all mass culture, everything that might be presented as merchandise, claims for confession. Fortunately, the author knows this threshold. The novel takes a ruthless self-confrontation from the consciousness underground. Intensive, extreme and constantly imbalanced consciousness repeatedly crashes into something that it can no longer endure. Feminism receives new impulses from the lack of social balance between educated women who achieved a higher level of intelligence and men who are only engaged in life practice. Longing for the deep identity of body and soul and the real meeting in Jazukevičiūtė’s novel grows into a hope for which everything is done and written. What remains are the testimonies of authentic conversations, illusions, painful intellectual irony – what to do with regard to the situation in Lithuania, emigrants, and deepening pits of poverty. The ironical scenario of the formation of the anarchist party: what those who reason should reason, what should be chosen in a hopeless puddle, in which every authentic voice drowns, when everything that can be done is to sarcastically sneer. Text quality solves all problems: morality, vodka, biographical identification, curses. Jazukevičiūtė’s text quality is sufficient for a novel