Kalbos kultūros ir retorikos disciplinų ryšiai

Straipsnyje aptariami kalbos kultūros ir retorikos disciplinų objektai ir tikslai, apžvelgiama jų dėstymo Lietuvoje istorija. Abi šios disciplinos telkia dėmesį į tekstą, kalbos akto raišką – kalbos kultūrai rūpi jo taisyklingumas, retorikai – įtaigumas. Kalbos kultūrai svarbios abi kalbos akto raiškos formos – ir rašytinis, ir sakytinis tekstas. Retorika dėmesį koncentruoja į sakytinę kalbą, nors įvairiai analizei neretai naudoja ir rašytinius tekstus. Kalbos kultūrai rūpi ne tiek pats tekstas, kiek jo sudėtinių dalių (leksikos, žodžių darybos, sintaksės) taisyklingumas. Tuo tarpu retorikai svarbu ne tik verbalinės raiškos taisyklingumas, bet ir teksto vidinės sandaros ypatumai. Kai kuriais aspektais jai artima stilistika: stiliaus paisymas – vienas iš retorikos reikalavimų. Todėl retorikos darbuose nemaža vietos skiriama teksto aiškumui (konkretumui, glaustumui), jo ryšiui su kalbėjimo situacija, adresatu bei tikslu, stilistinėms priemonėms. Be to, retorikai rūpi kalbėtojo balso moduliacijos (intonacija, pauzės, loginiai kirčiai) bei jo kūno išraiška (laikysena, gestai, mimika, žvilgsnis, nuotaika). Taigi kalbos kultūra sietina su protu, išmąstytomis taisyklėmis, o retorikai rūpi ir jausmai, kalbos akte išryškėjantis adresanto santykis su adresatu. Kadangi retorikos dėstymas remiasi taisyklingos kalbos pagrindais, tikslinga šį kursą dėstyti tada, kai studentai jau susipažinę su kalbos kultūros pradmenimis. Retorikos kursas turėtų apimti ne vien monologinės kalbos studijas, bet ir mokymąsi diskutuoti, išklausyti įvairias nuomones bei argumentuotai pateikti savąją.The paper discusses the objects and aims of language culture and rhetoric and overviews the history of teaching these disciplines in Lithuania. Both disciplines focus on the text, expression of a speech act: language culture cares about its grammaticality, while rhetoric – its suggestibility. Both forms of expression of a speech act – written and oral – are important to language culture. Rhetoric concentrates on oral language, although it often uses written texts for various analyses. Language culture cares more about the grammaticality of the component parts of the text (lexis, word formation, syntax) rather than the text itself. Meanwhile rhetoric cares not only about the grammaticality of verbal expression, but also about the peculiarities of the internal structure of the text. In certain aspects, it is close to stylistics: observance of style is one of the requirements of rhetoric. Therefore, studies of rhetoric also examine text clarity (concreteness, condensation), its relationship with the speech situation, the addressee and purpose, as well as stylistic means. Furthermore, rhetoric cares about the speaker’s voice modulations (intonation, pauses, emphasis) and his body language (posture, gestures, mime, look, mood). Thus language culture is related to mind, thought-out rules, whereas rhetoric also cares about feelings and the addresser’s relationship with the addressee, which emerges in the speech act. Since teaching of rhetoric is based on correct language, this course should be taught to students who have already learned the basics of language culture. The course should cover not only the studies of monologue speech, but also learning to discuss, listen to different opinions and give arguments in defence of one’s own opinion