From being to otherwise than being, or ethics in thinking otherwise of Emmanuel Lévinas

Emmanuelis Levinas yra etikos filosofas ir vienas žymiausių mąstytojų moralistų. Anot paties Levino, etika yra pirmoji filosofija, suteikianti prasmę kitoms metafizikos šakoms. Etikoje iškyla klausimas, ne kas yra būtis, bet veikiau, kaip turiu gyventi. Etinis klausimas „suplėšo“ buvimą, ir žmogiškumas iškyla kaip kitaip-negu-buvimas ir kaip transcendencija pasaulyje. Tikroji filosofija prasideda ne nuo būties apskritai, bet nuo mąstymo teisingumo jį praktikuojant, arba teisingumo praktikos jį apmąstant. Šiame straipsnyje teigiama, kad Levino filosofijoje buvimas ir žmogiškumas skiriasi. Žmogiškumas – tai subjektyvumas, pralaužiantis istoriškai objektyvųjį buvimą, tai pirmapradiškai budri ar pabudusi psichika, tai būtybė, išsivaduojanti iš savo buvimo sąlygos, tai, ką Levinas nusako vienu žodžiu – nesuinteresuotumas. Būti žmogumi – tai gyventi taip, lyg nebūtum būtybė tarp būtybių. Dėl žmogaus dvasiškumo buvimo kategorijos apsiverčia į kitaip-negu-buvimą. Ne į „buvimą kitaip“, juk būti kitaip vis dar reiškia būti. Levinas neatrado kito veiksmažodžio, kuris pilnutinai išreikštų tokį „nebuvimą“ kaip ne-ramumo įvykį, jo nesuinteresuotumą. Žmogus privalo remti kitą asmenį, nes yra jam ir už jį atsakingas. Pati žmogaus tapatybė yra pagrįsta atsakomybe. Atsakomybė yra tai, ko negalima žmogiškai atmesti. Ši našta, pasak Levino, yra aukščiausias asmens orumas. Tad žmogiškumo proveržį buvime, arba buvimo pertrūkį, buvimo krizę ir kitaip-negu-buvimą ženklina tai, kad kas paprastai laikoma natūraliausia, tampa problemiškiausia.Emmanuel Levinas is the philosopher of ethics and one of the most prominent moralism philosophers. According to Levinas, ethics is the first philosophy that gives sense to other branches of metaphysics. Ethics does not ask what is being, but rather asks how I should live. The ethical question “tears up” being, and humanity emerges as otherwise-than-being and as transcendence in the world. The actual philosophy starts not with being in general, but with correctness of thinking when practicing it, or the practice of correctness when reflecting it. The paper states that in Levinas’ philosophy being and humanity differ. Humanity is subjectivity which breaks the historically objective being; it is primordially vigilant or awake mind; it is the creature that liberates from its being condition; it is what Levinas describes in one word, i.e. disinterest. Being a human means living so as if you were not a creature among creatures. Due to human spirituality the categories of being turn into otherwise-than-being. Not into being otherwise, because to be otherwise still means to be. Levinas has not found another verb that would fully express this non-being as the event of non-quietness, its disinterest. An individual must support another individual, because he is responsible to and for him. The very identity of an individual is based on responsibility. Responsibility is what cannot be humanly rejected. This burden, according to Levinas, is the highest human dignity. Therefore, the outbreak of humanity in being, or the interruption of being, the crisis of being and otherwise-than-being is marked by the fact that what is typically considered most natural becomes most problematic