Reservations in declarations accepting compulsory jurisdiction of the International Court of Justice

Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos pagrindas – visų ginčo šalių sutikimas. Pagal jo Statuto 36 straipsnį, Teismo jurisdikcijai priklauso visos bylos, kurias šalys perduoda jam spręsti, ir visi klausimai, specialiai numatyti Jungtinių Tautų Chartijoje ir galiojančiose tarptautinėse sutartyse. Valstybės, šio Statuto šalys, gali bet kuriuo metu pareikšti, kad jos pripažįsta be specialaus dėl to sutarimo, ipso facto, Teismo privalomąją jurisdikciją sprendžiant visus teisinius ginčus su bet kuria kita valstybe, prisiėmusia tokį pat įsipareigojimą. Šio straipsnio tikslas – apibrėžti išlygų dėl Teismo privalomosios jurisdikcijos taikymo galimybes ir apimtį. Vadovaujantis paprotine teise, nė viena suvereni valstybė neprivalo paklusti kuriai nors kitai jurisdikcijai, jei pati jos nepripažino. Toks įsipareigojimas gali būti numatytas tarptautinėje sutartyje. Tokiu atveju tarptautinės jurisdikcijos apimtis taip pat nurodoma susitarimo nuostatose. Straipsnyje apžvelgiamos Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos privalomumo ribos ir jo Statute numatyta galimybė apriboti šią jurisdikciją. Analizuojamos galimų išlygų dėl Teismo jurisdikcijos netaikymo rūšys ir formuluotės, jų veiksmingumas, nagrinėjama šių išlygų taikymo praktikaThe basis of the jurisdiction of the International Court of Justice is the agreement of all the parties to a dispute. Pursuant to Article 36 of the Statute of the Court, all cases delegated by states to the Court for solution and all questions specified in the Charter of the United Nations and valid international treaties fall under the jurisdiction of the Court. The states parties to this Statue may at any time announce that they recognise ipso factor the compulsory jurisdiction of the Court when resolving all legal disputes with any other state, which undertook the same obligation. This article aims to define the application possibilities and the scope of the defined derogations with regard to the obligatory jurisdiction of the Court. Based on the customary law, no sovereign state is obliged to fall under any other jurisdiction, if it has not recognised it. Such an obligation can be provided for in an international treaty. In this case, the scope of the international jurisdiction is also indicated in the provisions of the treaty. The article reviews the limits of the compulsory nature of the jurisdiction of the International Court of Justice and the possibility for limiting this jurisdiction provided for in the Statute of the Court. The types and statements of possible derogations with regard to non-application of the Court’s jurisdiction and their efficiency as well as the practice of application of the derogations are analysed