Reflections by John Paul II and Benedict XVI towards the European union

Straipsnio tikslas – atskleisti Šventojo Sosto požiūrį į Europos Sąjungą. Bandoma išaiškinti, ar dabartinės Europos Sąjungos vykdoma politika atitinka Šventojo Sosto Europos viziją bei misiją, kaip ją suprato Jonas Paulius II ir Benediktas XVI. Šiame straipsnyje rekonstruojamas šių popiežių požiūris į Europos Sąjungą, krikščioniškų vertybių ir patriotizmo darna abiejų popiežių mokyme, nesistengiant smulkiai išnagrinėti atskirų Europos Sąjungos šalių ar institucijų pozicijų. Pabrėžiama, kad dauguma Europos Sąjungos piliečių – net 260 milijonų – save laiko katalikais. Tačiau dabartinės Europos Sąjungos vadovai Lisabonos sutartyje nesugebėjo sutarti dėl nuorodos į krikščioniškas Europos Sąjungos šaknis. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI įspėja, kad oficialus atsisakymas minėti savo krikščioniškas šaknis slepia dabartinės Europos Sąjungos vertybinę dramą, nes dėl dabartinio Europos Sąjungos funkcionalizmo buvo atsisakyta ne tik krikščioniškų Europos Sąjungos šaknų, bet ir jos piliečių dvasinės tapatybės. Autorius daro išvadą, kad taip Europos Sąjunga bando sukurti europinį tapatumą, neleidžiantį kiekvienai tautai, kiekvienam tikinčiam žmogui turėti savo dvasinę misiją, dvasinę charizmą. Taip Europos Sąjunga praranda savo egzistavimo tikslą ir prasmę. Todėl Europos Sąjungos pilietis yra egzistenciškai pasimetęs. Daroma išvada, kad tik tikėjimas gali apdovanoti protą ir politiką moraline dimensija, tad Europos Sąjunga, atsisakiusi krikščioniškų šaknų, dvasinės dimensijos, kartu praranda ir savo ateitį.The goal of the article is to disclose the attitude of the Holy See toward the European Union. An attempt is made to clarify whether the policies being carried out by the current European Union correspond with the vision and mission of the Holy See as John Paul II and Benedict XVI understood it. This article reconstructs the attitude of these popes toward the European Union and the harmony of Christian values ​​and patriotism in the teaching of both popes, without trying to examine the positions of individual European Union countries or institutions in detail. It is emphasized that the majority of European Union citizens – as many as 260 million – consider themselves Catholics. However, current European Union leaders failed to agree on a reference to the European Union’s Christian roots in the Treaty of Lisbon. John Paul II and Benedict XVI warned that the official refusal to refer to its Christian roots hides the value drama of the current European Union, as the current functionalism of the European Union caused not only the Christian roots of the European Union to be abandoned, but the spiritual identity of its citizens as well. The author concludes that it is in this way that the European Union is trying to create a European identity, which does not allow each nation and each religious person to have their own spiritual mission and spiritual charisma. The European Union is thus losing the purpose and meaning of its existence. The European Union citizen is therefore existentially lost. It is concluded that only faith can endow the mind and politics with the moral dimension, so the European Union, by refusing its Christian roots and the spiritual dimension, is concurrently losing its future