Sincere anti-semitism or accessory to propaganda?

Nūdienos tyrinėjimuose nemažai dėmesio skiriama konfliktinėms lietuvių ir žydų santykių pusėms, intensyviai tyrinėjamas lietuviškojo antisemitizmo fenomenas. Straipsnyje pateikiama 1922–1923 m. „Darbininko“ laikraštyje kurtas žydų paveikslas. Laikraštis buvo adresuojamas lietuviams katalikams darbininkams. Redakcija ir autoriai nesistengė kelti ar formuoti visuotinio politinio sąmoningumo ir kultūros, bet aiškiai ir bekompromisiškai teigė, už ką rinkimuose derėtų balsuoti. Dėl tokios „Darbininko“ laikysenos kaip tik ir galima kalbėti ne apie rinkimų agitaciją, bet apie propagandą. Laikraštis gana daug dėmesio skyrė „žydų klausimui“. Lietuvių ir žydų santykių tema laikraštyje stilistiškai ir strategiškai pateikiama naujoviškai. Laikraštis rutulioja dvi strategijas: pirmoji, tai nepasitenkinimo žydų padėtimi reiškimas – tiesioginis ar netiesioginis kreipimasis į valdžią, raginant ją imtis atitinkamų priemonių; antroji laikraščio strategija yra išskirtinė – straipsnių autoriai ir pati redakcija nuolat ir gana dažnai kreipiasi į savo skaitytojus, kad šie būtų sąmoningi ir žydų atžvilgiu elgtųsi unifikuotai: netoleruotų jų bendravimo kitomis kalbomis, o tik lietuvių ar žydų, pirktų tik iš lietuvių prekybininkų. Straipsnyje teigiama, kad laikraštis vykdė aiškią ir nuoseklią kampaniją, kurios vienas tikslų – sukurti neigiamą, nepatikimą žydų stereotipą. „Darbininko“ redakcija, leidėjai ir autoriai elgėsi trumparegiškai, neatsakingai ir instrumentiškai naudodami antisemitines gyventojų nuostatas, jas katalizuodami ir kurdami naujus stereotipus, kurie prisidėjo prie trumpalaikio tikslo pasiekimo – krikščionių demokratų ir juos palaikančių ideologijų pergalės Seimo rinkimuose.Nowadays, research largely focuses on the conflict aspects of Lithuanian and Jewish relations and intensively investigates the phenomenon of Lithuanian anti-Semitism. The paper presents the image of Jews created by the newspaper “Darbininkas” [The Worker] in 1922–1923, targeted at Lithuanian Catholic workers. The editors and correspondents did not attempt at raising or shaping general political awareness or culture, but expressly and without compromise pointed out who should be voted for in the elections. This bearing of “Darbininkas” implies propaganda rather than electoral agitation. The newspaper paid a lot of attention to the “Jewish question”. The issue of Lithuanian and Jewish relations is presented in the newspaper in a stylistically and strategically innovative manner. “Darbininkas” uses two strategies: the first one is the expression of discontent with the Jewish situation – direct or indirect address to the authorities, urging them to undertake respective measures; the second strategy is exceptional – editors and correspondents constantly and rather often addressed their readers urging them to be aware and behave in a unified manner with regard to Jews: not to tolerate their communication in other languages, except for Lithuanian and Jewish, and buy only from Lithuanian traders. The paper claims that the newspaper conducted an evident and consistent campaign of creating a negative stereotype of Jews. The editors, publishers and correspondents behaved short-sightedly, irresponsibly and instrumentally using the anti-Semite attitudes of residents, catalysing them and creating new stereotypes that contributed to achieving a short-term goal, i.e. the victory of Christian Democrats and supporting ideologies in the elections to the Seimas