The Iranian threat to close the strait of Hormuz: a violation of international law? = Irano grasinimas uždaryti Ormūzo sąsiaurį: tarptautinės teisės pažeidimas?

Along with the Strait of Malacca and the Singapore Straits, the Strait of Hormuz is arguably the most important bottleneck in international navigation because a large part of the global oil production needs to be shipped through this passage, which is only a few kilometers wide. In the context of the dispute about Iran’s nuclear program and new sanctions, Iran has threatened to close the Strait of Hormuz for international shipping, effectively cutting off many Western countries from important oil imports. In this article, the legality of such action as well as the legality of the mere threat to close the Strait of Hormuz are investigated. In addition to the International Law of the Sea, general rules of international law and the international law of armed conflict are taken into consideration. Particular emphasis is put on the sovereignty of other states, which is infringed upon by such threats on the part of the Iranian leadership. First, the question has to be answered whether a passage through these waters would be transit passage through a Strait or normal passage through the coastal state’s territorial sea. The authors of the article conclude that the regime of transit passage applies qua lex specialis, as far as the part of the Strait of Hormuz, which is included in Iran’s territorial waters, is concerned. The next step is to ask the question whether preventing such a passage as well as threatening to prevent such a passage are permissible for Iran. In this context, the potential abuse of otherwise permitted traffic separation schemes is highlighted. Traffic separation schemes are of particular importance in narrow but highly frequented bodies of water, such as the Strait of Hormuz. In addition, the contemporary Iranian state practice has received some attention. One issue to be considered in more detail is the requirement that foreign warships receive authorization from the coastal state prior to entry into the territorial sea. This approach might be incompatible with the right to innocent passage under both the Law of the Sea Convention and customary international law, as there is no clear legal source, which provides for this requirement. Finally, the authors look at the question of the legality of the mere threat to close the Strait of Hormuz as opposed to actually closing the Strait. The sovereignty of other states may be affected to such an extent that such threats already amount to a violation of international law. In light of the historic precedents during the Iran-Iraq War, these threats should not be dismissed lightly. Iran would be well advised to refrain from such rhetoric.Greta Malakos ir Singapūro sąsiaurių, Ormūzo sąsiauris yra, be abejonės, svarbiausias kelio susiaurėjimas tarptautinėje laivyboje, nes didelė dalis pasaulinės gamybos naftos turi būti gabenama per šį pasažą, kuris yra tik kelių kilometrų pločio. Nesiliaujant ginčams dėl Irano branduolinės programos ir naujų sankcijų, Iranas grasino uždaryti Ormūzo sąsiaurį tarptautiniam gabenimui, šitaip atkirsdamas daugelį Vakarų šalių nuo svarbaus naftos importo. Šiame straipsnyje tiriamas tokio veiksmo, taip pat ir grasinimo uždaryti sąsiaurį teisėtumas. Be to, atsižvelgta į tarptautinės jūrų teisės, bendrosios tarptautinės teisės ir tarptautinės ginkluoto konflikto teisės taisykles. Visų pirma turi būti atsakyta, ar pasažas per šituos vandenis būtų tranzitinis pasažas per sąsiaurį, ar normalus pasažas per pakrantės valstybės teritorinę jūrą. Galime daryti išvadą, kad tranzitinio pasažo režimas taikomas qua lex specialis Ormūzo sąsiaurio daliai, kuri yra įtraukta į Irano teritorinius vandenis. Kitas klausimas, ar sutrukdymas tokiam pasažui, kaip ir grasinimas sutrukdyti tokiam pasažui, leistinas Iranui. Atsižvelgiant į tai pabrėžtas potencialus piktnaudžiavimas leistinais eismo ribojimo planais. Eismo ribojimo planai turi tam tikrą reikšmę siauruose, bet labai dažnai lankomuose vandens telkiniuose, tokiuose kaip Ormūzo sąsiauris. Be to, į šiuolaikinę iraniečių valstybinę praktiką buvo atkreiptas dėmesys. Viena svarstomų problemų yra reikalavimas, kad užsienio karo laivai prieš įplaukdami į teritorinę jūrą iš pakrantės valstybės gautų leidimą. Ši tvarka galėtų būti nesuderinama su teise į nekaltą pasažą pagal Jūrų teisės konvenciją ir įprastą tarptautinę teisę, kadangi nėra jokio aiškaus teisėto šaltinio, kuris numato šį reikalavimą. Galiausiai, autoriai svarsto šį klausimą dėl paprasčiausios grėsmės uždaryti Ormūzo sąsiaurį teisėtumo, o ne, tiesą sakant, dėl sąsiaurio uždarymo. Kitų valstybių aukščiausioji valdžia gali būti paveikta tokiu mastu, kad tokie grasinimai jau pasieks tarptautinės teisės pažeidimo lygį. Prisimenant istorinius Irano-Irako karo precedentus, šie grasinimai neturi būti lengvai atmesti. Iranui būtų geriau susilaikyti nuo tokios retorikos