Vilnius conference of 10 june 1648: the position of the Lithuanian nobility on the protection of the state at the beginning of Bogdanas Chmelnickis' uprising

XVII a. viduryje Respublikos vidaus ir tarptautinę padėtį komplikavo du vienas po kito sekę įvykiai - prasidėjęs Bogdano Chmelnickio vadovaujamas ukrainiečių sukilimas ir valdovo Vladislovo Vazos mirtis (1648 m. gegužės 20 d.). Susidarius grėsmingai padėčiai, reikėjo ryžtingų ir skubių sprendimų dėl valstybės vidaus saugumo ir jos gynybos. Straipsnyje analizuojama, kaip atsakingi už valstybės padėtį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) luomai ir valstybės bei bajorų savivaldos pareigūnai reagavo į šiuos įvykius ir kokia forma bandė sutelkti bajoriją tam pavojui likviduoti ar bent užkirsti jam kelią. Žemaitijos seniūno ir Lietuvos lauko etmono J. Radvilos buvo sušauktas 8 senatorių ir Vyriausiojo Lietuvos tribunolo teisėjų bei eilinių bajorų (iš viso 87 dalyvių) Vilniaus Pasitarimas, kuriame numatytos būtiniausios karinės ir finansinės priemonės pavojui atremti. Birželio mėn. vykę seimeliai aptarinėjo Lenkijos primo ir Vilniaus pasitarimo pasiūlytas programas. Į prasidėjusį ukrainiečių sukilimą ir jo sukeltą pavojų Lietuvos bajorai žiūrėjo skirtingai: vieni kaip į savivalę, kurią reikia atremti karine jėga, nuslopinti, kiti svarstė to sukilimo priežastis. Upytės pavieto seimelis į ukrainiečių išsivadavimo kovą pažiūrėjo panašiai kaip ir A. S. Radvila, t. y. joje matė ne vien nusikaltimą. Trakų pavieto bajorams buvo neaišku, dėl ko Respublika kariauja. Apsisaugojimui nuo pavojaus bajorai sutiko užsidėti mokesčius, samdyti kariuomenę, sutvirtinti pilis, pasiųsti pagalbą Lenkijai, parengti gynybai pavietų pašauktiniusThe internal and the international situation of the 17th c. Republic was complicated by two events – the Ukrainian uprising led by Bogdan Chmelnicki and the death of the King of the State Władysław Vasa (20 May 1648). The country faced a dangerous situation, which required bold and urgent decisions on the internal security of the state and the defence thereof. The article analyses the way the layers and state and nobility self-governance authorities of the GDL responsible for the state situation responded to these events and the way they used to unite the nobility in order to eliminate the threat or at least to prevent it. The elder of Žemaitija, field hetman of Lithuania J. Radziwiłł summoned 8 senators and Deputies of the Tribunal as well as ordinary nobles, the total of 87 participants, at a meeting in Vilnius aimed at drafting the programme of military and financial measures for protecting the state from the threat. The sejmiks, which operated in June, discussed the programmes offered at the meeting in Vilnius. There were different attitudes towards the Ukrainian uprising and its threats to Lithuania expressed among the nobles: some of them saw it as a lawless activity, which should be resisted and supressed with military force, others contemplated on the causes of the uprising. The Sejmik of Upytė saw the Ukrainian uprising similarly as A. S. Radziwiłł saw it, i.e. they did not consider it to be merely criminal activities. Trakai noblemen could not understand the reasons of the fights in the republic. In order to protect themselves from the threat, the noblemen agreed to pay taxes, hire military forces, strengthen their castles, send assistance to Poland, and prepare recruits for the defence of the state