Press and the state

Žemės reformos įstatymas ir Konstitucija išlieka istorijoje kaip du kertiniai 1920-1922 metų įstatymų leidėjų darbai. Straipsnyje siekiama aptarti, kaip Lietuvos Respublikos valstybinėms valdžios institucijoms sekėsi išlaikyti informacinį ryšį su rinkėjais svarstant pagrindinio šalies įstatymo - 1922 metų Konstitucijos projektą, kaip formavosi šalies informacinė politika. Kokia turėjusi būti konstitucija, galėjo priklausyti ne tik nuo parlamentarų, ne tik nuo krikščionio demokrato Antano Tumėno vadovaujamos šio dokumento projekto rengimo komisijos, bet ir nuo visuomenės nuomonės. Kol Lietuvos Respublikoje nebuvo išrinktas parlamentas, Vyriausybė turėjo gana aiškią informacinės politikos strategiją; tai akivaizdžiai rodo Spaudos biuro įsteigimas Vilniuje, "Lietuvos" dienraščio leidyba ir Lietuvos telegramų agentūros (Eltos) įkūrimas. Parlamentinio laikotarpio pradžioje informacijos rinkoje dominavo partinė periodika. "Lietuvos" dienraštis kartu su Spaudos biuru buvo tiesioginė valdžios priemonė informuoti visuomenę pabrėžiant nepartinę poziciją. Vasario 16 d. išėjo atkurtas solidus kairiųjų politikos, mokslo, visuomenės ir literatūros dienraštis "Lietuvos žinios". Būtent "Lietuvos žiniose" spauda griežtai kritikuojama už tai, kad visuomenei nepristatomi parlamento svarstomi įstatymai. "Lietuvos žinių" dienraštis, kaip tam tikra alternatyva oficiozui, žurnalistikos profesionalumo prasme sudarė galimybę parodyti, kad įstatymų leidėjų darbo tiesiogiai iš valstybės biudžeto finansuojamas laikraštis išsamiai atspindėti negebėjo.The Law on Land Reform and the Constitution remain the two underlying works of the legislative in 1920–1922. The paper discusses how the public authorities of the Republic of Lithuania succeeded in retaining the information relationship with the electorate during the consideration of the principal law of the state, i.e. the draft Constitution of 1922, and how the country’s information policy developed. The text of the Constitution could have depended not only on the parliamentarians, but also on the commission for the drafting of this document, chaired by Christian Democrat Antanas Tumėnas, and the public opinion. Before the Parliament was elected in the Republic of Lithuania, the Government had a rather clear strategy on information policy; this is evident from the establishment of the Press Bureau in Vilnius, publishing of the daily “Lietuva” and the establishment of the Lithuanian Telegram Agency (Elta). Party-oriented periodicals prevailed in the information market at the beginning of the parliamentary period. The daily “Lietuva” together with the Press Bureau were the direct means of the authorities to inform society by emphasising a non-party position. On 16 February, a solid left-wing daily of politics, science, society and literature “Lietuvos žinios” was republished. Particularly “Lietuvos žinios” strictly criticised the press for not acquainting society with the laws deliberated by the Parliament. The daily “Lietuvos žinios”, being kind of an alternative to a semi-official newspaper, created an opportunity, in terms of journalism professionalism, to show that the newspaper directly financed from the state budget could not fully reflect the work of the legislative