Sakralinės karalystės idėjos įgyvendinimas Liublino pilies koplyčios tapybos ikonografijoje

Liubline, viename iš svarbiausių jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės miestų, saugomas vienas iš originalių ir itin vertingų meninės produkcijos dokumentų, sukurtų Jogailos karalystės gyvavimo pradžioje. Čia kalbama apie pobizantinį oscilografinj vienos gotikinės pilies koplyčios, veikusios jau nuo 1300 m. ir ištapytos pagal karaliaus Vladislovo II Jogailos užsakymą jo valdymo laikotarpiu (1386-1434), apipavidalinimą. Šis lietuvių kilmės Lenkijos karalius, kad būtų pakrikštytas (1386 02 15) ir karūnuotas (1386 03 04), priėmė Romos katalikų tikėjimą, tačiau, mano nuomone, daug faktų įrodo tai, jog stačiatikių kunigaikštienės Julijonos iš Tverės sūnus, o vėliau ir prašymo neleisti krikštyti pakartotinai, svarstyto Konstanco susirinkime (1414-1418), gynėjas jau seniai rodė prielankumą krikščionybei, o gal net ir pats buvo krikščionis. Čia Liubline, pusiaukelėje tarp Krokuvos ir Vilniaus, jis randa tokią aplinką, kuriai ryškus Krokuvos dvarų katalikiškumas buvo tolimas. Ir tai jį paskatino ištapyti koplyčią, kurios religinė regimybė buvo gerokai artimesnė jo dievobaimingumui ir įsivaizdavimui, negu tai, ką jis oficialiai matė dvare. Be to, išryškėjo ir labiau bizantiškos nei lenkiškos karaliaus tarnystės idėja, kuri daugiau buvo regaiita sacra padarinys ir ne itin atitiko Lenkijos didikų pasirinkimą. Šią šventą idėją jis išreiškė ikonografijoje, siekdamas ją paversti tikrove polichromiškai dekoruojant Liublino koplyčią, kur jo reikalavimu buvo pavaizduota, kaip jis savo galią gauna iš Dievo rankų ir su Dievo palaiminimu. Tai patvirtina dvi ikonografijos sekvencijos [3 ir 4 il.]. Jose galima įžvelgti giliai istorijoje glūdinčius pavyzdžius, patvirtinančius sakraliosios karalystės, kuri galėjo pasirodyti visiškai svetima tuometei lenkiškajai dvasiai, visuotinumo tęstinumą. Tokią nuomonę patvirtina nuoseklus ikonografinis tyrimas, kurį pagrindžia Ernsto Kantorowicziaus, Hanso Peterio L'Orange'o bei Moshe Barascho atliktos analizės ir kuris kritiškai kertasi su Annos Różyckos Bryzek požiūriu. Čia susiduriame su bizantiškumo apraiškose vienareikšmiškai įsitvirtinusia ir stipriai įsigalėjusia karalystės vaizdo koncepcija. Todėl bandymas tam prieštarauti negali būti priimtinas, ir tai visiškai patvirtina Franko Kämpferio išsakyti argumentai (plg. 51 pastabą). Skirtingai nuo ilgą laiką ideologiškai pagrįstų koncepcijų, šiuo tyrimu buvo bandoma iš esmės atkreipti dėmesį į pagrindinę tuo metu galiojusią sampratą, kad regalita sacra, t. y. Dievo suteikta galia, yra vienintelė ir kad jos egzistavimas paremtas tik nuolatiniu asmeniniu atsidavimu, dėkingumu ir malone. Tai parodyti vaizdžiai buvo valdovo užduotis, ir jis būtent Liubline, tuometėje karalystės šerdyje, netrukdomas galėjo pasakyti tai, kas Krokuvoje jam būtų buvę neleistina.Jagiellonian Lublin, one of the most important cities of the joint Polish-Lithuanian state, was home to one of the original and very valuable documents of artistic production created in the early days of the Jagiellonian kingdom. We arc speaking about post-Byzantine paintings of the Gothic castle chapel that was founded at this place as early as 1300 and painted by order of King Vladislaus II Jagiełło (1351-1434) during the period of his reign. In order to be baptised (1386-02-15) and crowned (1386-02-18), this Polish King of Lithuanian descent adopted the Roman Catholic faith, but in my opinion, there are many premises suggesting that the son of the orthodox Duchess Uliana of Tver, and subsequently the opponent of re-baptism that was discussed at the Council of Constance (1414-1418), showed long before this an affection for Christianity and perhaps was even a Christian. Here in Lublin, halfway between Krakow and Vilnius, he had found an environment distant from the strong Catholicism of the Krakow estates. This led him to painting the chapel, whose religious appearance is much closer to his own views and his piety than that he formally witnessed at the court. In addition, with the person Jagiellos the idea of a more Byzantine rather than Polish service of the king became prominent which followed from regalita sacra and was not particularly consistent with the choice of the Polish nobility.[...