Saugomos Baltijos jūros teritorijos tarptautinėje, Europos Sąjungos, Lietuvos Respublikos teisėje.

In the last years domestic as well as international legislation has revealed a trend towards providing an increased protection to marine environment and establishment of various marine protected areas to serve this aim. However, such development instigates a discussion whether a coastal state has unlimited jurisdiction under international law to designate such areas in its territorial sea and exclusive economic zone. Compatibility of marine protected areas with the regime of the 1982 United Nations Convention on the Law of the Sea is analysed in part 2 of this paper. Part 3 of this paper describes various types of marine protected areas that have been designated within the waters of the Baltic Sea: Special Area under MARPOL 73/78 Convention, Particularly Sensitive Sea Area under respective regulations of the International Maritime Organization, Baltic Sea Protected Areas under Convention on the Protection of the Marine Environment in the Baltic Sea Area, Special Protection Areas and Special Areas of Conservation under European Union directives as well as other areas established under Lithuanian national legislation. Legal regime associated with the status of each of the aforementioned areas and its effectiveness is also being reviewed. At the end of this paper certain conclusions as regards the system of marine protected areas in the waters of the Baltic Sea and the scope of protective measures applicable in such areas are drawn.Steigiant saugomas teritorijas jūroje siekiama užtikrinti pažeidžiamiausių jūros regionų apsaugą. Nors saugomu jūros teritorijų reikšmė didelė, pakrantės valstybių teisė steigti tokias teritorijas neribojama. Saugomos jūros teritorijos pakrantes valstybei priklausančioje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje gali būti steigiamos tik laikantis 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos nuostatų, t. y. nepažeidžiant kitų valstybių teisių šiose jūrų erdvėse. Pakrantės valstybės vienašališkai nustatytas saugomos teritorijos apsaugos režimas negali riboti taikaus plaukimo teisės teritorinėje jūroje, o išskirtinėje ekonominėje zonoje – laivybos ir skridimo, taip pat povandeninių kabelių ir vamzdynų klojimo laisvių. Apsaugos priemonės, ribojančios laivybą saugomojoje teritorijoje, gali būti taikomos tik remiantis 1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijos 211 straipsnio 6 dalimi arba Tarptautinei jūrų teisės organizacijai pripažinus tokią teritoriją ypač jautria jūros teritorija. Dėl ypatingų geografinių savybių ir didelių laivybos srautų Baltijos jūrai buvo suteiktas specialios teritorijos statusas pagal MARPOL 73/78 konvencijos I, II ir V priedus. Dėl šio statuso Baltijos jūrai taikomi griežtesni atliekų išmetimo standartai nei kituose regionuose. 2004 m. balandį Tarptautinė jūrų organizacija pritarė siūlymui, kad visai Baltijos jūrai, išskyrus Rusijos Federacijos vandenis, būtų suteiktas ypač jautrios jūros teritorijos statusas. Toki statusą visame pasaulyje turi tik 7 saugomos teritorijos. Bet ypač jautrios jūros teritorijos statuso pripažinimas nesukelia jokių teisinių pasekmių, kol nepatvirtintos apsaugos priemonės. Todėl Baltijos jūros regiono valstybės turėtų kreiptis i Tarptautinę jūrų organizaciją su pasiūlymais dėl tokiu apsaugos priemonių taikymo