Modernizmo slinkimas į klasikos sritį

Straipsnio išeities taškas yra klausimas, formuluojamas praėjus 100 metų po A. Škėmos gimimo: ką reiškia, kad rašytojas laikomas „klasiku“? Šiandien, nuolat keičiantis tam, kas atrodo „nauja“ ir „naujausia“, ta proza, kuri buvo parašyta lietuvių išeivijos po antrojo pasaulinio karo, atrodo nebe tokia avangardiška, o gana „klasikinė“, humanistinė, įtvirtinanti vaizduojamojo pasaulio vertybes – galima sakyti, pasislenka į klasikos sritį. Straipsnyje, apžvelgiant būdingiausius amerikietiškojo modernizmo bruožus, siekiama atsakyti, ar lietuvių literatūros kritikų tebeįžvelgiamas Škėmos kūrybos novatoriškumas nebūtų nublankęs amerikiečių to meto avangardo prozos kontekste, jei jis būtų rašęs anglų kalba. Amerikietiškojo modernizmo fone išryškinami būdingiausi Škėmos romano pasaulėvaizdžio aspektai – individo savimonės, bendruomenės, civilizacijos išsiskaidymas, modernaus meno suabsoliutinimas, autentiškų būsenų siekimas, dėmesys kūrybos psichologijai, beprotybės tema. Iškeliami Škėmos romane aprėpti individualaus maištingumo ir konformizmo, novatoriškumo ir tradicijos, stabilumo ir visa ko išsifragmentavimo prieštaravimai. Daroma išvada, kad rašytojas neabejotinai būtų vertinamas ir amerikietiškosios literatūros kontekste kaip stiprus Amerikos socialinės sandaros kritikas, surandantis savo idėjoms išraiškingų meninių vaizdinių. Šia prasme jis, kaip nė vienas kitas to meto lietuvių rašytojų išeivių, atvėrė amerikiečių kolektyvinę pasąmonę bei literatūrinėmis priemonėmis sumodeliavo narcizinės asmenybės, siekiančios atsiverti moderniomis poezijos formomis, pasaulėvaizdį