Attitude to the nobility of the Grand Duchy of Lithuania towards the issue of towns during the Four-year Seimas (1788-1792)

Žvelgiant į Lietuvos miestų istoriją, kaip vieną reikšmingiausių ir svarbiausių įvykių, reikėtų išskirti Ketverių metų seimo reformų laikotarpį. Abiejų Tautų Respublikos seimas, 1791 metų balandžio 18 dieną priėmęs Miestų įstatymą, o vėliau jį įtraukęs į Gegužės 3 dienos konstituciją, deklaravo esminius visuomeninio gyvenimo pokyčius valstybėje: į politinę areną platesnėmis nei ligi šiol teisėmis iškopė miestiečiai. Atsižvelgiant į straipsnyje sudėtus akcentus, būtų galima daryti prielaidą, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijai nebuvo labai svarbūs miestiečių kaip visuomeninės grupės reikalai. Daugiau dėmesio jie skyrė miestų kaip ekonominių centrų stiprinimui. Tai reformų iniciatoriai siekė įgyvendinti išplėsdami miestiečių teises (šitai rodo diskusijų seime argumentai). Opozicijos įsivaizduojamam griežtam luominės visuomenės modeliui reformų šalininkai suteikė liberalesnes formas, tačiau labai skyrėsi miestų svarbos valstybėje samprata. Gana svarbia miestų sustiprėjimo prielaida laikyta svetimšalių į kraštą atkėlimo galimybė, o teisių praplėtimas miestiečiams teikė viltį, kad pasipildys valstybingumo gynėjų gretos. Priėmus Miestų įstatymą, dalis vidutinės ir smulkiosios bajorijos aktyviai įsitraukė į miestų reikalus ir padėjo kai kuriems miestams išsikovoti savivaldą. Jų parama stiprino dalies miestų ir miestelių aktyvumą ir padėjo kurtis bei veikti jų savivaldai.When looking at the Lithuanian urban history, as one of the most significant and fundamental events, the period of the Urban Reform of the Four-Year Sejm should be distinguished. The Sejm of the Polish-Lithuanian Commonwealth, upon the adoption of the Free Royal Cities Act on 18 April 1791 and subsequent incorporation thereof in the Constitution of 3 May 1791, declared the essential changes in public life in the state: the townspeople entered the political arena with the more expanded rights than until now. In view of the stress put on in the article, it could be presumed that the nobility of the Grand Duchy of Lithuania did not care much about the affairs of the townspeople as the society group. They were more concerned about the strengthening of the cities, as the economic centers. The initiators of reforms pursued this through expanding the townspeople’s rights (it is demonstrated by the arguments of discussions in the Sejm). The upholders of reforms granted more liberal shape to the strict caste society model, as conceived by the opposition, however, the conception of the importance of the cities in the state varied a lot. A rather important prerequisite for the strengthening of the cities was considered to be an option of bringing foreigners to the country, whereas the expansion of rights for the townspeople gave hope that the ranks of defenders of the statehood would swell. Upon the adoption of the Free Royal Cities Act, a part of the gentry got actively engaged in the urban affairs and helped certain cities to win autonomy. Their support enhanced the activity of some cities and towns as well as helped their autonomy to develop and function