Involving stakeholders in protected areas management

Saugomų teritorijų reikšmė siekiant išsaugoti gamtines ir kultūrines vertybes yra labai didelė, palyginti su kitomis teritorijomis, taigi jos visuomenės gyvenimui ypač svarbios. Dalis visuomenės nuolat ar laikinai naudojasi saugomomis teritorijomis, jų gamtos, kultūriniais, rekreaciniais ištekliais, yra suinteresuota teritorijų plėtra. Vienas svarbiausių saugomų teritorijų valdymo tikslų yra subalansuoti vertybių išsaugojimą ir visuomenės poreikių tenkinimą bei užtikrinti darnų teritorijos vystymą. Straipsnyje nagrinėjami suinteresuotųjų asmenų saugomose teritorijose išteklių naudojimo ir teritorijų plėtros poreikiai bei jų galimybės dalyvauti valdymo procese. Taip pat aptariami suinteresuotųjų asmenų, visuomenės ir saugomų teritorijų valdytojų konfliktai bei skirtingų šalių dialogų galimybės. Remiantis tarptautine patirtimi analizuojamos suinteresuotųjų asmenų galimybės įsitraukti į Lietuvos saugomų teritorijų valdymą, apžvelgiama dabartinė praktika. Darbe vertinamos saugomų teritorijų jungtinių tarybų, kurios yra svarbiausia suinteresuotųjų asmenų įtraukimo į teritorijų plėtros valdymą forma, veikla, jų rezultatai ir efektyvumas. Straipsnyje pabrėžiama, kad jungtinės tarybos veikia neefektyviai, o skirtingų suinteresuotųjų šalių dialogai yra nerezultatyvūs, nurodomos šio reiškinio pagrindinės priežastys.This article addresses the problems associated with the involvement of stakeholders in protected areas management in Lithuania. Limited participation causes conflicts between protected areas’ authorities and stakeholders. The identification and involving of stakeholders in protected areas management is not a widely used practice in Lithuania. According to the Law on Protected Areas of the Republic of the Lithuania, state national and regional parks should establish Joint boards, whose members are the directors of the parks. Representatives come from the authorities, state institutions (universities, research institutes, etc.), and municipalities. But on some boards, members are from non-governmental organisations and local communities. The role of the Joint boards in the management of parks is rather weak and they do not make a significant influence on the outputs of the management. The analysis of the practice of the Joint boards used in the period of 2009-2005 demonstrates the frequencies of the meetings, whether decisions have been made or not on the actual issues of the management of the state parks, and the meetings could be characterised as more informative than the decision making process. The paper also analyses stakeholder and public participation in establishing, designing, planning, and the management of protected areas. According to the Law on Territorial planning of the Republic of the Lithuania, they can express opinions on certain issues, but they rarely could influence the decision making process. Existing legal background and used practice cause conflicts, meanwhile dialogues between state authorities and stakeholders are not effective and do not facilitate the management process to reach protected areas goals. Finally, the article concludes with sketching the essence of the paper’s research