Contractual liability: for fault or strict?

Straipsnyje nagrinėjama kaltės kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos reikšmė, siekiant atsakyti į klausimą, ar kaltė yra būtina sutartinės atsakomybės sąlyga, ar atsakomybė yra griežta (be kaltės). Daroma išvada, kad nors pagal Lietuvos teisės išeities poziciją, analogišką didžiajai daliai kontinentinės teisės tradicijos valstybių, sutartinė civilinė atsakomybė kyla už kaltę, esti daugybė šios pagrindinės taisyklės išimčių, savo svoriu prilygstančių pagrindinei taisyklei. Pagrindžiama, kad atsakymą į iškeltą klausimą visų pirma lemia prievolės esmė – vienų prievolių atveju atsakomybė kyla už kaltę, kitų – be kaltės. Argumentuojama, kad Lietuvos pozityviosios teisės nuostata, įtvirtinanti verslininko sutartinę civilinę atsakomybę be kaltės, vaidina tik antraeilį vaidmenį sprendžiant dėl griežtos atsakomybės ar atsakomybės už kaltę taikymo. Atkreipiamas dėmesys, kad esti ribinių atvejų, kai atsakomybė už tai pačiai sutarčių rūšiai priskiriamos sutarties pažeidimą gali būti tiek griežta, tiek už kaltę. Pagrindžiama, kad esti atvejų, kai vieną prievolę sudaro skirtingo pobūdžio pareigos; tokiu atveju būtina aiškintis, kokia konkrečiai pareiga pažeista, nes už vienos pareigos pažeidimą atsakomybė kyla esant kaltei, už kitos – be kaltės.The author investigates the necessity of fault as the prerequisite of contractual civil liability. The author makes the conclusion that Lithuanian law, following most of the countries belonging to the civil law tradition and contrary to the common law systems, as well as Vienna convention, UNIDROIT principles, PECL and DCFR, begins with the theory that fault is a requirement for contractual liability. Strict liability in Lithuanian law is the exception of this general rule. Nevertheless, the author argues that the general rule is subject to important exceptions, and the practical importance of these exceptions is as great as the cases falling within the general rule. In case of no agreement of the parties or any provision of law regarding fault as the necessary prerequisite for contractual liability, in Lithuania, similar to France, the distinction between the obligations to produce a given result and the obligations to use reasonable care is essential: according to Article 6.200(4) of the Lithuanian Civil Code (hereinafter - the CC), a party in breach of an obligation to use best efforts is liable for fault. The author argues that this legal rule is a special rule with respect to the legal rule implemented in Article 6.256(4) of the CC, therefore, a businessman in breach of an obligation to use best efforts is also liable for fault (as the fault is presumed, a businessman can escape civil liability after proving that there is no fault in their actions). As the Lithuanian CC does not contain any general rule indicating that the liability for breach of an obligation to produce a given result is strict, the author argues that liability of a businessman in breach of such an obligation is strict according to Article 6.200(4) of the CC, and that of a party that is not a businessman is based on fault. The author draws the attention to the fact that there are contracts constituting the borderland between strict liability and liability based on fault: the obligations of such contracts are complex and the breach of one duty might lead to strict liability, and of other - based on fault. The author makes the conclusion that, following the civil law systems and contrary to the common law systems and the regime implemented in the analysed compulsory and soft law international documents, Lithuanian law distinguishes the third type of obligations - obligations to guarantee. The breach of such an obligation results in the special type of liability - guarantee liability, which offers special remedies applicable without fault and in certain limited cases - compensation of damages, which requires fault. Systemic, teleological, document analysis and comparative legal methods have been used in the article