Subsidiarumo principo poveikis socioekonominių žmogaus teisių įgyvendinimui Lietuvoje

Globalizacijos, vis dažnėjančių ekonominių krizių bei kitų dabarties socialinių procesų sąlygomis keičiasi valstybės galimybės užtikrinti socialinį žmogaus saugumą ir jį garantuojančias žmogaus teises. Todėl kyla būtinybė keisti socialinės politikos kryptis ir įgyvendinimo priemones. Tam, kad valstybės socialinės saugos politiką įgyvendinančios socialinės saugos sistemos kūrimas ar atskirų jos sričių reforma vyktų nuosekliai ir nepažeistų žmogaus teisių, būtina nustatyti, kokiais principais ši sistema turėtų būti grindžiama. Šiame straipsnyje tiriama subsidiarumo principo samprata ir jos poveikis socioekonominių žmogaus teisių įgyvendinimui. Tyrimą sudaro trys dalys. Pirmiausiai analizuojama subsidiarumo principo samprata, kilmė ir reikšmė žmogaus teisių įgyvendinimui, toliau nagrinėjami šio principo taikymo įgyvendinant socioekonomines žmogaus teises konstituciniai pagrindai ir lygmenys bei, vadovaujantis subsidiarumo principu, įvertinama keletas Lietuvai aktualių socialinės apsaugos problemų. Atliktas tyrimas atskleidžia, kad subsidiarumo principo taikymo reguliuojant visuomenės narių santykius pagrindimas glūdi prigimtinių žmogaus teisių koncepcijoje. Šis principas leidžia pažvelgti į žmogaus teisių katalogą kaip į nuoseklią sistemą, skirtą asmens orumui, autonomijai ir saugumui užtikrinti. Derinant negatyviąją ir pozityviąją subsidiarumo prasmes – pirmenybę teikiant asmenų (žemesnių socialinių vienetų) aktyvumo ir iniciatyvos skatinimui bei remiant tuos, kurie negali savarankiškai vykdyti savo funkcijų ir (ar) savimi pasirūpinti, – palaikoma teisės esmę išreiškianti teisių ir pareigų pusiausvyra, užtikrinama žemesnių socialinių vienetų autonomija ir kiekvieno visuomenės nario teisių apsauga. Šių prasmių balanso pažeidimas (per didelė valstybės globa arba, priešingai, socialinių problemų ignoravimas) gali nulemti ne tik atskiro žmogaus, bet ir visų visuomenės narių teisių pažeidimus. Aiškindamas konstitucinių teisių turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nors to tiesiogiai ir neįvardindamas, atskleidžia abi subsidiarumo principo prasmes tokiu būdu kurdamas vieningą konstitucinę žmogaus teisių jurisprudenciją. Kartu su solidarumo ir socialinio teisingumo principais subsidiarumo principas leidžia suderinti skirtingus socialinės saugos sistemos dalyvių interesus ir veiksmingai įgyvendinti socioekonomines žmogaus teises, todėl gali būti laikomas vienu iš socialinės saugos principų.Globalisation, repeated economic (financial) crisis and other contemporary social processes are changing the capability of the state to provide individual social security and guarantee human rights. There is therefore a need to review social policy guidelines and their implementation measures. The problem is how to develop the social security system of state, so that human rights are not violated. For the reformation of the social security system to be consistent, it is also necessary to determine the principles on which the social security system should be based. This article examines the concept of the principle of subsidiarity and its impact on the implementation of socio-economic human rights. The goal of this research is to explore theoretical aspects of application of principle of subsidiarity for ensuring the protection of socio-economic human rights and development of the policy of social security in Lithuania. In order to achieve this goal, the research starts from the analysis of the concept and origin of the principle of subsidiarity and its impact on the implementation of human rights. Further the constitutional basis and levels of application of this principle for implementation of socio-economic human rights are studied. Lastly, according to the principle of subsidiarity, some relevant issues of Lithuanian social security system are evaluated