Audronės Žukauskaitės daugialypumo logika

Recenzijoje aptariamos kai kurios Audronės Žukauskaitės monografijos „Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari filosofija: daugialypumo logika“ (Vilnius: Baltos lankos, 2011) temos. Knyga kalba apie materializmą ir gamybą, kuri draudžia arba užtikrina įvairovę, kitumą ir todėl kritikuoja gamybos polinkį dangstytis universalizmu, esencializmu, istoriniu dėsningumu ar autoritetais. Knygoje daugialypumai parodomi mašininių veiklų, susijusių galių, paslėptų ar atvirų traumų, meninių sprendimų, mažosios politikos perspektyvoje, siekiant išlaisvinti jų daugiakryptiškumą, rizomiškumą, nepriklausomumą nuo mąstymo logocentrizmo ir kartais į esencializmą orientuoto biologizmo. Žukauskaitės vienas iš uždavinių – apginti takius, nuolatos besikeičiančius, nesisteminius daugialypumus, apginti heterogeninį, dinaminį polimorfizmą. Tokiu būdu jos filosofinei ar politinės antropologijos samprotavimai demaskuoja socialines, religines, rasines, lyties ar kitas universalizacijas ir grąžina skirtybes, kurios įsismelkia iki molekulinio asmens, jo pasakojimų apie save, lygmens. Žukauskaitės svarstymai atveria metafizinę kismo perspektyvą. Ji ne kritikuoja Deleuze’o ir Guattari idėjas, o pratęsia jas, papildant subjekto kritikos, diskursų galios analizės, radikalių feministinių samprotavimų patirtimi. Toliau plėtojant šiuos apmąstymus, atskirai reikėtų aptarti neišvengiamą rizomatinės savisklaidos ir mašininės gamybos susidūrimą. Knyga skatina ir formuoja aktualių filosofinių diskusijų lauką Lietuvoje