Lietuvių paremijos XX-XXI a. sandūroje: tradicija ir inovacija

Disertacijoje tiriama dabartinė lietuvių paremijų (gr. paroimia – priežodis, patarlė, sentencija) gyvavimo situacija, siekiama parodyti visą funkcionuojančių paremijų spektrą ir atrasti kuo daugiau jų vartojimo sričių ir paskirčių. Šiuo darbu įtvirtinamas platesnis nei iki šiol buvęs lietuvių paremiologijos objektas – tiriamos tiek tebevartojamas tradicinės paremijos, tiek tradicinių paremijų perdirbiniai – antiparemijos, taip pat pastaraisiais dešimtmečiais į apyvartą atėjusios naujosios paremijos. Parodyta ne tik kanoninio, bet ir kūrybiško tradicinių paremijų taikymo galimybių įvairovė (perfrazavimas, aliuzija ir kt.). Pristatyti struktūriniai antiparemijų kūrimo modeliai (substitucija, pridėjimas, atėmimas, kontaminacija, imitavimas) bei semantinės priemonės. Naujosios paremijos grupuojamos pagal kilmę (kilusios iš antiparemijų; vertiniai; šūkiai; citatos; žinomos autorystės posakiai; paremiški posakiai). Pareminių naujadarų klodo formavimasis pristatomas kaip integrali tarptautinio proceso dalis. Tyrimui surinktos lietuvių antiparemijos teikiamos kaip disertacijos priedas, kurį vėliau numatoma išleisti kaip atskirą antiparemijų rinkinį. Tyrimas parodė, kad lietuvių paremijos XX–XXI a. sandūroje vertintinos kaip aktyviai vartojamas ir modifikuojamas, įvairiais būdais atsinaujinantis ir šiuolaikinėje kultūrinėje aplinkoje pritampantis folkloro žanras.The subject of the dissertation is the contemporary situation of the Lithuanian paremias (Greek paroimia ‘proverb, saying, maxim’); it is an attempt to demonstrate the whole spectrum of the current paremias as well as to reveal the spheres and purposes of their use. In this work, considerably wider subject of the Lithuanian paremiology than the preceding one is established: the investigation embraces not only the traditional paremias that are still in use, but also the transformations of the traditional paremias, i.e. the anti-paremias, as well as the new paremias. The possible variety of both the canonic and creative applications of paremias is demonstrated, including rephrasing, allusion, etc. The structural patterns of creating the anti-paremias are introduced, such as substitution, addition, deduction, contamination, imitation, as well as semantic means. The new paremias are grouped genetically (those originating from anti-paremias, translations, slogans, quotations, etc.). The Lithuanian anti-paremias collected for the research purposes are presented in an appendix to the dissertation. As proved by the research, the Lithuanian paremias at the turn of the 20th - 21st centuries should be regarded as a folklore genre that is being actively used and reshaped, diversely renewed and adapted to the modern cultural environment